Stebėjau, kaip ketvirtą savaitę iš eilės pro mūsų sausros nuniokotą žemę slinko dar viena lietaus kupina audra. Dabar taip sausa, kad kai kurių tuopų lapai jau pradėjo gelsti – kaip liepa. Jaučiu bejėgiškumą užuosdamas lietų, matydamas jį krentantį tolumoje, o traški žolė po kojomis virsta milteliais.^[1]Ironiška, bet tai buvo viena šalčiausių vasarų per visą atmintį! Na, šiandien vėl sau priminiau: tai nuo manęs nepriklauso. Skaityti toliau →