IV DALIS
Kryžius ant Taboro kalno
LAIKOTARPIU Adoracija, sekusi po kiekvienų kasdienių Mišių (ir išlikusi amžina įvairiose vienuolyno koplyčiose), mano sieloje kilo žodžiai:
Meilė iki paskutinio kraujo lašo.
Žinoma, meilė yra visų įstatymų įvykdymas. Kaip tą pirmąją dieną skelbė Evangelija:
Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai yra didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: mylėk savo artimą kaip save patį. Visas įstatymas ir pranašai priklauso nuo šių dviejų įsakymų. (Mt 22, 34–40)
Tačiau šie žodžiai meilė iki paskutinio lašo buvo ne tik įsakymas mylėti, bet ir nurodymas kaip mylėti: iki paskutinio lašo. Netrukus Dievo Motina mane išmokys.
Kai nuo pirmos darbo dienos nusilupau darbo drabužius, dar kartą padėkojau Dievui už dovaną – karštą dušą. Vakarienė ir vanduo buvo laukiamas vaizdas, nes karštis išdegino kūno energiją ir hidrataciją kaip bala dykumoje. Kai atsistojau eiti iš virtuvės, pažvelgiau į indus kampe prie kriauklės ir vėl išgirdau širdyje tokius žodžius:Meilė iki paskutinio lašo.Iš karto supratau, kad Viešpats manęs prašo ne tik tarnauti, bet ir tapti „tarnų tarnu“. Kad nelaukčiau, kol poreikiai ateis pas mane, o kad aš ieškočiau savo brolių ir seserų poreikių ir jais pasirūpinčiau. Paimti, kaip Jis įsakė, "paskutinis" vieta ir viską daryti su didele meile, nepaliekant nieko nepadaryta, nebaigta ar stinga. Be to, turėjau taip mylėti, neatkreipdamas į tai dėmesio, nesiskųsdamas ar nesigirdamas. Aš tiesiog norėjau meilė šiuo paslėptu, bet matomu būdu, iki paskutinio lašo.
Bėgant dienoms ir aš pradėjau ieškoti būdų, kaip tokiu būdu mylėti, išryškėjo vienas dalykas. Viena iš jų yra ta, kad negalime mylėti tokiu būdu 
tuščia ar tingi širdis. Turime būti sąmoningi! Sekimas Jėzumi, nesvarbu, ar tai būtų susitikimas su Juo maldoje, ar susitikimas su juo savo brolyje, reikalauja tam tikro prisiminimo ir širdies intensyvumo. Tai ne nerimo produktyvumo, o nusiteikimo intensyvumo klausimas. Būti sąmoningam tam, ką darau, ką sakau, ko nedarau. Kad mano akys visada plačiai atmerktos, nukreiptos tik į Dievo valią. Viskas yra tikslingai orientuota taip, lyg daryčiau tai dėl Jėzaus:
Taigi, ar valgote, ar geriate, ar ką darote, viską darykite Dievo garbei... Ką darote, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne kitiems (1 Korintiečiams 10:31; Kolosiečiams 3:23).
Taip, tai mylėti, tarnauti, dirbti ir melstis iš širdies. Ir kai pradedame mylėti tokiu būdu, iki paskutinio kraujo lašo taip sakant, tada prasideda kažkas gilaus. Kūnas ir visi jo darbai, tai yra egoizmas, pyktis, geismas, godumas, kartumas ir t.t., pradeda mirti. Čia yra kenozė tai ima įvykti, savęs ištuštėjimas, o vietoje jo – per maldos, sakramentų ir adoracijos kanalus – Jėzus pradeda mus pripildyti Save.
Vieną dieną per Mišias, kai pažvelgiau į Nukryžiuotąjį ir atvirą Kristaus pusę, prasmę „Meilė iki paskutinio kraujo lašo“ tapo „gyvas“. Nes tai buvo tik tada, kai Jėzus atsikvėpė ir Jo šonas buvo pradurtas kad Jis visiškai ir visiškai mylėjo mus iki paskutinio kraujo lašo. Tada ...
Šventovės šydas buvo perplyšęs į dvi dalis nuo viršaus iki apačios. Kai priešais jį stovėjęs šimtininkas pamatė kaip jis atsikvėpė Jis pasakė: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus! (Morkaus 15:8-9)
Tai paskutinis kraujo lašas, Sakramentai kilo iš Jo pusės, o tie, kurie stovėjo po kryžiumi, buvo aplieti Dieviškojo Gailestingumo, kuris juos pakeitė ir pavertė. [1]plg. Mato 24:57 Tą akimirką šydas tarp dangaus ir žemės buvo perplėštas, ir 
Kopėčios [2]plg. Bažnyčia yra šios kopėčios, tampančios tarsi „išganymo sakramentu“, priemone susitikti su Jėzumi tarp jų buvo pastatytas: Dangus dabar galėjo paliesti žemę. Šventasis Jonas galėjo tik padėti galvą ant Kristaus krūtinės. Bet kaip tik todėl, kad Jo šonas buvo pradurtas, abejojantis Tomas dabar galėjo pasiekti į Kristaus pusė, paliečianti mylinčią, degančią Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Per šį Meilės, kuri mylėjo, susitikimą iki paskutinio lašo, Tomas tikėjo ir garbino.
Iki meilė iki paskutinio kraujo lašo, tada reiškia mylėti as Kristus padarė. Ne tik tyčiotis ir plakti, ne tik karūnuoti ir prikalti, bet ir perdurti į šoną taip, kad viskas, ką turiu, visa, ką turiu, iš tikrųjų, mano gyvybė ir kvapas kiekvieną akimirką būtų išlietas už mano artimą. Ir kai myliu šiuo būdu, šydas tarp dangaus ir žemės perplėštas, ir mano gyvenimas tampa kopėčiomis į dangų,Dangus gali paliesti žemę per mane. Kristus gali nusileisti į mano širdį ir per Taip mylint žaizdą, kiti gali susidurti su tikru Jėzaus buvimu manyje.
Vienu metu, kai buvome Meksikoje, vienuolės paklausė, ar giedočiau Komunijos giesmę vienose iš mišių. Taip ir padariau, ir tai buvo vienintelė daina, kurią galėjau sugalvoti dainuoti. Padarykite tai savo malda su manimi šią dieną…
Nujaučiau, kad toks meilės būdas, kurio moko Dievo Motina ir Šv. Paulius, buvo tik pagrindas tam, kas turi būti didžiausia dovana, išlieta žmonijai nuo Įsikūnijimo. Per savo pirmosios dienos vienuolyne rytinę maldą apmąsčiau Šv. Jono Eudo meditaciją, kuri atrodė tarsi pranašystė apie tautas...
Didingoji Jėzaus Širdis yra meilės krosnis, kuri skleidžia savo ugnines liepsnas į visas puses, dangų, žemę ir visą visatą... O šventos ugnies ir mano Gelbėtojo Širdies liepsnos, įsiveržkite į mano širdį ir visų mano brolių širdis ir uždegkite jas į daugybę meilės krosnių mano mylimiausiam Jėzui! -Iš Magnificat, 2016 rugpjūčio mėn., p. 289
Turi būti tęsiamas…
