Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi,
ir visa savo siela bei visomis jėgomis. (Įst 6, 5)
IN gyvenantis dabartinis momentas, mylime Viešpatį savo siela - tai yra proto sugebėjimais. Paklusdamas momento pareiga, mylime Viešpatį savo jėga ar kūnu, vykdydami savo valstybės įsipareigojimus gyvenime. Įvesdamas į akimirkos malda, mes pradedame mylėti Dievą iš visos širdies.
AKIMIRKOS PERDAVIMAS
Nuo Jėzaus mirties ir prisikėlimo tie, kurie pakrikštijami į „Kristaus kūną“, tampa dvasiniais kunigais (priešingai nei ministrų kunigystei, kuri yra specifinis pašaukimas). Kiekvienas iš mūsų galime dalyvauti išganomame Kristaus veiksme, siūlydami savo darbus, maldas ir kančias už kitų sielas. Atpirkimo kančia yra krikščioniškos meilės pagrindas:
Vyras negali turėti didesnės meilės nei atiduoti savo gyvenimą už draugus. (Jono 15:12)
Šv. Paulius sakė:
Džiaugiuosi savo kančiomis dėl tavęs ir savo kūnu užbaigiu tai, ko trūksta Kristaus kančioms dėl jo kūno, tai yra bažnyčios. (Kol 2, 24)
Staiga kasdienio įprasto pareigos atlikimas tampa dvasine auka, gyva auka, kuri gali išgelbėti kitus. Ir jūs manėte, kad jūs tik šluojate grindis?
TAI PUPŲ BŪKLĖ
Kai prieš kelerius metus apsistojau Madonnos namuose Ontarijuje, Kanadoje, viena iš man pavestų užduočių buvo džiovintų pupelių rūšiavimas. Išpyliau stiklainius prieš save ir ėmiau atskirti geras pupeles nuo blogų. Pradėjau suvokti maldos galimybę šioje gana monotoniškoje akimirkos pareigoje. Aš sakiau: „Viešpatie, kiekvieną pupelę, patekusią į gerą krūvą, aš meldžiu už sielą to, kuriam reikia išganymo“.
Kai sieloje ėmiau patirti tą „džiaugsmą“, apie kurį kalbėjo šv. Paulius, pradėjau eiti į kompromisus: „Na, žinai, ši pupelė neatrodo kad blogai “. Dar viena siela išgelbėta!
Kada nors Dievo malonės dėka, kai atvysiu į Dangų, esu tikras, kad sutiksiu dvi žmonių grupes: vieną, kuri padėkos už tai, kad atidėjau pupą savo sielai; o kitas kaltinti mane vidutine pupelių sriuba.
PASKUTINIS LAŠAS
Vakar Mišiose, kai gavau taurę, Kristaus kraujo liko vienas lašas. Grįžęs prie savo suolelio supratau, kad tai yra viskas, ko reikia mano sielai išgelbėti: Vienas lašas mano Išganytojo kraujo. Vienas lašas iš tikrųjų galėtų išgelbėti pasaulį. O koks brangus man tas vienas lašas tapo!
Jėzus prašo pasiūlyti paskutinį lašą mūsų kelionių, kol nesibaigs „malonės laikas“. Šis žodis yra skubus. Daugelis yra tų, kurie man parašė sakydami, kad jaučia „laikas yra trumpas“, ir jaučia stiprų kvietimą užtarti kitus. Jėzus mums suteikė galimybę kiekvieną akimirką paversti malda. Tai jis turėjo omenyje įsakymu „melstis be paliovos“: aukoti savo darbą ir kančias už meilę Dievui ir artimui, taip pat ir mūsų priešams.
Iki paskutinio lašo.
