Tapimas Dievo kvapu

 

KADA jūs einate į kambarį su šviežiomis gėlėmis, jie iš esmės tik sėdi. Vis dėlto jų aromatas pasiekia tave ir užpildo tavo jausmus su malonumu. Taip pat šventam vyrui ar moteriai gali nereikėti daug pasakyti ar daryti kito akivaizdoje, nes jų šventumo aromato pakanka paliesti savo dvasią.

Yra didelis skirtumas tarp talentingų ir vienų šventa. Kristaus kūne yra daug žmonių, trykštančių dovanomis... bet kurie daro labai mažai įtakos kitų gyvenimui. Ir dar yra tokių, kurie, nepaisydami savo gabumų ar net neturėjimo, „Kristaus aromatą“ palieka tvyroti kito sieloje. Taip yra todėl, kad jie yra žmonės, kurie yra vienybėje su Dievu, kuris yra mylėti, kuris tada kiekvieną jų žodį, veiksmą ir buvimą persmelkia Šventąja Dvasia. ^[1]plg Autentiškas šventumas Kaip vyras ir žmona tampa vienu kūnu, taip krikščionis, pasiliekantis Jėzuje, iš tikrųjų tampa vienu kūnu su Juo, taip įgydamas Jo aromatą, kvapą. meilė.

…jei aš turiu pranašiškų galių ir suprantu visas paslaptis bei visas žinias, ir jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau nuversti kalnus, bet neturiu meilės, aš būčiau niekas. (1 Kor 13, 2)

Nes ši meilė yra daugiau nei tik geri darbai, tokie, kokie jie yra. Būtent antgamtinis Dievo gyvenimas išreiškia patį Kristaus charakterį:

Meilė kantri ir maloni; meilė nėra pavydi ar giriasi; tai nėra arogantiška ar nemandagu. Meilė nereikalauja savo kelio; jis nėra irzlus ar piktas; ji nesidžiaugia neteisinga, bet džiaugiasi teisumu... (1 Kor 13, 4-6)

Ši meilė yra Kristaus šventumas. Ir mes turime palikti šį antgamtinį kvapą, kad ir kur eitume, nesvarbu, ar tai biure, namuose, mokykloje, rūbinėje, turguje ar suole.

Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti šventumui, ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. –ŠVENTAS JONAS Paulius II, Pasaulio jaunimo dienų žinia 2005 m., Vatikanas, 27 m. rugpjūčio 2004 d., Zenit.org

 

Evangelizacija GALIOJE

Tobulas pavyzdys ir modelis, kaip tapti Dievo kvapu, randamas Džiaugsmingosiose Rožančiaus slėpiniuose.

Marija, nepaisant savo „silpnumo“, būdama jauna, penkiolikos metų mergaitė, atiduoda savo visišką „fiat“ Dievui. Kaip tokia, Šventoji Dvasia nustelbia ją, ir ji pradeda neštis savyje Jėzaus, „kūnu tapusio Žodžio“, buvimą. Marija tokia klusni, tokia paklusni, tokia nuolanki, tokia atsidavusi Dievo valiai, tokia pasirengusi mylėti savo artimą, kad pats jos buvimas tampa „žodžiu“. Tai tampa Dievo kvapas. Taigi, kai ji atvyksta į savo pusseserės Elžbietos namus, užtenka jos paprasto pasisveikinimo, kad uždegtų meilės liepsna pusseserės širdyje:

Kai Elžbieta išgirdo Marijos sveikinimą, kūdikis pašoko jos įsčiose, o Elžbieta, pripildyta Šventosios Dvasios, garsiai sušuko ir tarė: „Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius. Ir kaip man taip atsitinka, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane? Nes tą akimirką tavo sveikinimo garsas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šokinėjo iš džiaugsmo. Palaiminti jūs, kurie tikėjote, kad išsipildys tai, ką jums pasakė Viešpats“. (Lk 1:41-44)

Mums nesakė, kaip Elžbieta žino kad Gelbėtojas yra Marijos viduje. Bet ji dvasia pažįsta ir aptinka Dievo buvimą ir pripildo Elžbietą džiaugsmo.

Tai visai kitas evangelizacijos lygis, pranokstantis žodžius – tai liudija a šventasis. Ir mes matome, kad tai kartojasi Jėzaus gyvenime. "Sek mane,“ Jis sako tam vyrui ar moteriai, ir jie viską palieka! Aš turiu galvoje, tai neracionalu! Išeiti iš komforto zonos, išeiti iš darbo saugumo, tyčiotis ar viešai atskleisti savo nuodėmes „protingi“ žmonės nedaro. Tačiau būtent tai padarė Matas, Petras, Magdalietė, Zachiejus, Paulius ir kt. Kodėl? Nes jų dvasią traukė tyras Dievo kvapas. Jie buvo patraukti prie šaltinio gyvas vanduo, kurio trokšta kiekvienas žmogus. Mes trokštame Dievo, o kai Jį randame kitame, norime daugiau. Vien tai turėtų suteikti jums ir aš pasitikėjimo drąsiai eiti į žmonių širdis: mes turime ko jie nori, tiksliau, Kažkas… o pasaulis laukia ir laukia, kol šis Kristaus aromatas vėl praeis.

Žinoma, kai kiti gali sutikti Dievą mumyse, jų reakcija ne visada būna tokia, kaip minėta. Kartais jie mus visiškai atstumia, nes šventumo kvapas įtikina juos nuodėmės smarvė savo širdyse. Taigi šv. Paulius rašo:

...ačiū Dievui, kuris Kristuje visada veda mus į triumfą ir per mus visur skleidžia Jo pažinimo kvapą. Nes mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp išgelbėtųjų ir tarp tų, kurie žūsta, vienam kvapas nuo mirties iki mirties, kitam kvapas iš gyvenimo į gyvenimą... Kristuje. (2 Kor 2, 14–17)

Taip, mes turime būti "Kristuje" kad atsirastų šis dieviškas aromatas...

 

ŠIRDIES TYRA

Kaip mes tampame Dievo kvapu? Na, o jei mes taip pat nešiojame nuodėmės smarvę, kas mus patrauks? Jei mūsų kalba, poelgiai ir nuotaikos atspindi tą, kuris yra „kūne“, tai mes neturime nieko pasiūlyti pasauliui, išskyrus galbūt skandalą.

Viena stipresnių temų, iškylančių iš popiežiaus Pranciškaus pontifikato, yra įspėjimas apie „pasaulietiškumo dvasią“, kuri išstumia Kristų iš širdies.

„Kai žmogus kaupia nuodėmę, prarandi gebėjimą reaguoti ir pradedi pūti“. Net jei atrodo, kad korupcija suteikia jums laimės, galios ir verčia jaustis savimi patenkinti, sakė jis, galiausiai tai nėra nes tai „nepalieka vietos Viešpačiui, atsivertimui... Blogiausia [forma] korupcija yra pasaulietiškumo dvasia! – Popiežius PRANCŪZIS, Homilija, Vatikanas, 27 m. lapkričio 2014 d.; Zenitas

Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, kaip Kristus mus pamilo ir atidavė save už mus kaip auką Dievui, kad būtų kvapnus kvapas. Amoralumas, bet koks nešvarumas ar godumas neturi būti net minimas tarp jūsų, kaip dera tarp šventųjų, jokių nešvankybių, kvailų ar įtaigių kalbų, kurios yra ne vietoje, o dėkingumas. (Ef 5, 1–4)

Šventasis Paulius moko dviejų krikščioniškojo gyvenimo aspektų interjeras ir išorinis gyvenimas, kuris sudaro buvimą „Kristuje“. Kartu jie sudaro širdies tyrumas būtina skleisti Dievo kvapą:

I. Vidinis gyvenimas

Viena iš didžiausių krizių Bažnyčioje šiandien yra ta, kad nedaugelis krikščionių turi vidinį gyvenimą. Kas čia? Draugystės, maldos, meditacijos ir Dievo kontempliacijos gyvenimas. ^[2]plg Ant maldos ir Daugiau apie maldą Kai kurių katalikų maldos gyvenimas prasideda sekmadienio rytą ir baigiasi po valandos. Tačiau vynuogės negali užaugti sveikai pakabintos vieną valandą per savaitę ant vynmedžio, nei pakrikštyta siela gali augti šventai, palaikydama atsainų ryšį su Tėvu. Dėl,

Malda yra naujos širdies gyvenimas. - Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2697 m

Be maldos life, „neprisijungus“ prie Vynmedžio, kad tekėtų Šventosios Dvasios syva, pakrikštyta širdis miršta, o pasenimo ir puvimo kvapas bus vienintelis kvapas, kurį siela neša.

II. Išorinis gyvenimas

Kita vertus, galima melstis daug pamaldų, eiti į kasdienes Mišias ir dalyvauti daugelyje dvasinių renginių... bet nebent yra mortifikacija kūno ir jo aistrų, nebent vidus atsiskleis išorėje, tada nuostabios Dievo Žodžio sėklos, pasėtos maldoje, bus…

...užsmaugę gyvenimo nerimo, turtų ir malonumų, ir jie [nedarys] subrendusių vaisių. (Lk 8:14)

Būtent šis „subrendęs vaisius“ neša Kristaus aromatą į pasaulį. Taigi interjeras ir eksterjeras susijungia į autentiško šventumo aromatą.

 

KAIP TAPTI JO KVAPAIS…

Baigdamas leiskite man pasidalinti šiais didingais žodžiais, tariamai iš Dievo Motinos kaip tapti Dievo kvapu pasaulyje...

Tebūna jumyse paties Dievo gyvenimo kvapas: jus aprengiančios malonės, jus apšviečiančios išminties, jus vedančios meilės, jus palaikančios maldos, jus apvalančios maldos kvapas.

Sugadink savo jausmus…

Tegul akys būna tikri sielos veidrodžiai. Atverkite juos priimti ir duoti dorybės bei malonės šviesą ir uždarykite juos bet kokiai blogai ir nuodėmingai įtakai.

Tegul liežuvis išsilaisvina ir formuoja gėrio, meilės ir tiesos žodžius, ir todėl tegul visada supa giliausia tyla. kiekvieno žodžio formavimas.

Tegul protas atsidaro tik mintims apie taiką ir gailestingumą, supratimą ir išganymą ir niekada neleisk jo sutepti nuosprendžių ir kritikos, juo labiau pikto ir pasmerkimo.

Tegul širdis tvirtai užsidaro kiekvienam besaikiam prisirišimui prie savęs, prie kūrinių ir pasaulio, kuriame gyvenate, kad ji atsivertų tik Dievo ir artimo meilės pilnatvei.

Niekada, kaip šiuo metu, tiek daugeliui mano puolusių sūnų neprireikė jūsų tyros ir antgamtinės meilės, kad būtų išgelbėti. Savo Nekaltojoje Širdyje kiekvieną iš jūsų sukursiu meilės tyrumu. Tai yra atgaila, kurios aš prašau jūsų, brangūs sūnūs; Tai yra gailestis, kurį turite atlikti, kad pasiruoštumėte jūsų laukiančiai užduočiai ir pabėgtumėte nuo pavojingų pinklių, kuriuos jums paskirs mano Priešininkas.

- Kunigams, Dievo Motinos mylimiesiems sūnums, Kun. Don Stefano Gobbi (su vyskupo Donaldo W. Montrose'o ir arkivyskupo emerito Francesco Cuccaresea Imprimatur); n. 221-222, p. 290-292, 18-asis leidimas anglų kalba. *Pastaba: žr Tinkamai suprantama pranašystė apie „privatų apreiškimą“ ir kaip priartėti prie pranašiškų žodžių, tokių kaip aukščiau.