TURĖJAU šio jausmo mes buvome ne ketinama priimti į JAV.
ILGA NAKTIS
Praėjusį ketvirtadienį patraukėme į Kanados / JAV sienos perėjimo punktą ir pristatėme dokumentus, kad įvažiuotume į šalį tam tikriems ministerijos uždaviniams vykdyti. „Sveiki, aš esu misionierius iš Kanados ...“ Pasidomėjęs keliais klausimais, pasienio agentas liepė persėsti ir liepė mūsų šeimai stovėti už autobuso. Kadangi beveik stingdantis vėjas užklupo vaikus, dažniausiai apsirengusius šortais ir trumpomis rankovėmis, muitinės agentai nuo galo iki galo ieškojo autobuso (ieškodami ko, nežinau). Persėdęs vėl buvau paprašytas įeiti į muitinės pastatą.
Tai, kas turėjo būti paprastas procesas, virto dviejų valandų alinančiomis apklausomis. Muitinės agentas nebuvo įsitikinęs, kad atvykstame į Jungtines Valstijas su misionieriumi, nes susitarėme su bažnyčiomis dėl išlaidų. Jis apklausė mane, tada mano žmoną atskirai, tada vėl mane. Man buvo paimti pirštų atspaudai, nufotografuota ir galiausiai neįleisti. Buvo trečia nakties, kai grįžome į artimiausią Kanados miestelį, mūsų septyni vaikai ir priekaba, pilna garso aparatūros.
Kitą rytą paskambinome į bažnyčias, į kurias ėjau kalbėti ir giedoti, ir paprašėme, kad laiškuose mums paaiškintų finansinį susitarimą. Surinkę visus faksogramas, grįžome į sieną. Šį kartą apklausa buvo dar ciniškesnė ir man buvo išsakytas užslėptas grasinimas, jei primygtinai reikalauju diskutuoti šiuo klausimu. „Grįžkite į Kanadą“, – pasakė prižiūrintis agentas.
Grįžau į mūsų turistinį autobusą, viduje jaučiausi sustingęs. Turėjome devynis renginius – kai kurie iš jų buvo užsakyti prieš kelis mėnesius. „Baigėsi“, – pasakiau žmonai Leai. — Važiuojam namo.
Pradėjau važiuoti šešias valandas namo, kai Lea staiga paklausė, ar aš pasitrauksiu, kad ji galėtų paskutinį kartą paskambinti. „Aš paskambinsiu į sieną“, - sakė ji. "Ką? Šį kartą mane užrakins!" Aš protestavau. Bet ji reikalavo. Kai ji susisiekė su vadovu, kuris paskutinį kartą mane tardė, pasakė: "Tai ne dėl pinigų. Atėjome čia tarnauti, ir daug žmonių mūsų tikisi. Jei sutiksime atsisakyti mokesčių ir bažnyčioms nusiųsti faksu, ar persvarstysite? Agentas pradėjo protestuoti, bet staiga sustojo, giliai įkvėpė ir pasakė: „Gerai, jie gali persiųsti faksu, bet aš nežadu“.
TIESA JUS ATLEIS
Surinkau vaikus ir nuvedžiau juos į sunkvežimio stotelę pusryčiauti, kol laukėme. Kai vaikai gurkšnojo, galvojau, kas atsitiko muitinės pastate... bet man į galvą įstrigo žmonos žodžiai:Turime atlikti tarnybą."
Užsidegė šviesos. Staiga supratau, ką Viešpats man bandė parodyti per paskutines 24 valandas trukusios priespaudos: dariau viską, ką galėjau, kad apimčiau. my paslėpti… bet aš nedariau visko, ką galėjau, kad nuneščiau Evangeliją ten, kur mane vedė Viešpats. Nenorėjau ateiti be jokių išlaidų. Tada išgirdau Viešpatį taip aiškiai kalbant:
Evangelija neturi jokios kainos. Už tai sumokėjo mano Sūnus... ir pažiūrėkite, kokią kainą Jis sumokėjo.
Mane apėmė staigus gėdos pliūpsnis, sumaišytas su džiaugsmu. "Taip, tu teisus, Viešpatie. Aš turėčiau būti pasiruošęs eiti, kur mane siųsite, dėl sielų, visiškai pasitikinčių Tavo apvaizda.
Kai grįžau į kelionių autobusą, aš pasidalinau su Lea, kad jaučiau, kad Viešpats sako, kad turime pakeisti mūsų tarnybos būdą. Ne todėl, kad rinkome pinigus – Dievas žino, kad kelis kartus buvome netoli bankroto. Ir ne tai, kad mes prašėme pernelyg didelių mokesčių. Bet mes prašėme kainos, o kai kurios bažnyčios ir mokyklos tiesiog negalėjo jos sumokėti.
Atsiklaupiau prie mūsų lovos ir verkiau prašydama Dievo atleidimo. "Viešpatie, tu prašei, kad mes atneštume Tavo Evangeliją pasauliui. Mes eisime, kur tik prašysi. Mes pasitikime Tavo gerumu ir Tavo apvaizda. Atleisk mums, kad nepasitikime Tavimi, Abba Tėve. Po to, kai pasimeldėme, abu su Lea jautėmės giliai laisvė.
Maždaug po valandos suskambo mobilusis telefonas. Tai buvo pasienio agentas. – Gerai, mes tave įleisime. Po trijų valandų pasiekėme pirmąjį užsakymą – tiksliai tą minutę, kai jis turėjo prasidėti.
DVASIA ŠV. PRANCŪZIS
Kitą dieną nuėjau į bažnyčią pasimelsti prieš apnuogintą Švč. Praleidau savo maldos laiką prieš dieną dėl visos įtampos ir chaoso pasienyje. Nusprendžiau grįžti ir apmąstyti praėjusios dienos skaitinius – tiek iš Mišių, tiek iš Skaitinių biuro. Buvau apstulbusi, kai pradėjau skaityti…
Ankstesnė šventė buvo Pranciškaus Asyžiečio šv. Tai šventasis, kuris paliko savo turto saugumą, o vietoj to visiškai pasikliovė Dievo apvaizda, skelbdamas Evangeliją savo gyvenimu.
Pirmasis tos dienos biuro skaitymas buvo iš Šv. Pauliaus:
Dėl jo aš priėmiau visko praradimą ir laikau tai daugybe šiukšlių, kad laimėčiau Kristų ir būčiau jame rastas... (Fil 3, 8-9)
Bandydamas įsisavinti šį žodį, atsigręžiau į antrąjį skaitymą, kuris buvo šv. Pranciškaus laiškas:
Tėvas norėjo, kad jo palaimintasis ir šlovingas Sūnus, kurį Jis mums davė ir kuris gimė už mus, per savo kraują paaukotų save kaip auką ant kryžiaus aukuro. Tai turėjo būti padaryta ne dėl savęs, per kurį viskas sukurta, bet dėl mūsų nuodėmių. Norėjosi mums palikti pavyzdį, kaip sekti jo pėdomis.
O, kokie laimingi ir palaiminti tie, kurie myli Viešpatį ir daro, kaip pats Viešpats pasakė Evangelijoje: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, o savo artimą kaip save patį.
Žmonės praranda visus materialius dalykus, kuriuos palieka šiame pasaulyje, bet su savimi nešasi savo meilės atlygį ir duodamą išmaldą... Mes neturime būti išmintingi ir apdairūs pagal kūną. Verčiau turime būti paprasti, nuolankūs ir tyri. -Valandų liturgija, IV tomasP. 1466.
Iki šiol mano akys vėl apsipylė ašaromis, kai supratau, kaip meiliai su manimi elgiasi Viešpats, pakankamai malonus, kad mane ištaisytų – aš bandžiau būti „išmintingas ir apdairus“, bet stokojau tikėjimo ir tyros širdies. Bet Jis nebaigė kalbėti. Atsiverčiau praėjusios dienos mišių skaitinius.
Ši diena yra šventa Viešpačiui, tavo Dievui. Neliūdėk ir neverk... nes džiaugtis Viešpačiu turi būti tavo stiprybė... Tylėk, nes šiandien yra šventa ir tu neturi liūdėti. (Neh 8:1-12)
Taip, aš pajutau šią nuostabią laisvę savo sieloje ir džiaugiausi! Bet aš buvau tylus baime dėl to, ką skaičiau toliau Evangelijoje:
Pjūtis gausus, bet darbininkų mažai, todėl paprašykite, kad pjūties šeimininkas atsiųstų darbininkus jo derliui. Eik savo keliu; Štai aš siunčiu jus kaip ėriukus tarp vilkų. Nešiokitės pinigų maišo, maišo, sandalų… valgykite ir gerkite tai, kas jums siūloma, nes darbininkas nusipelno savo užmokesčio. (Lk 10:1-12)
ATSIPRAŠYMAS
Kaip daugelis žinote, o
Nė vienas iš žodžių, kuriuos girdėjau Viešpaties sakant ir kuriuos čia parašiau, nėra tas baigiasi ministerijų amžius. Tai reiškia, kad senasis veiklos būdas, pasaulietiniai modeliai, kuriais rėmėme ir valdėme savo tarnybą, baigiasi. Tad dera, kad tai prasidėjo nuo manęs.
Noriu paprašyti atleidimo Kristaus Kūnui už tai, kad paprašiau atlygio už darbą, kurį atlieku kai kuriose vietose, kur buvau, ypač tose vietose, kurios negalėjo sau leisti savo tarnybos. Mes su Lea sutarėme, kad eisime ten, kur jaučiame, kad Viešpats mus siunčia, nemokamai. Tikrai lauksime aukų mūsų darbui paremti ir mažiesiems pamaitinti. Tačiau nenorime, kad tai kliudytų Evangelijos skelbimą.
Melskitės už mus, kad būtume ištikimi, kai Mokytojas mus siunčia į pjūtį...
Aš mieliau girsiuos savo silpnybėmis, kad Kristaus jėga gyventų su manimi. (2 Kor 12, 9)
Visi, kurie ištroškę, ateikite prie vandens! Kas neturi pinigų, ateik, gauk grūdų ir valgyk; Ateik, nemokėdamas ir nemokamai, gerk vyną ir pieną! (Izaijo 55:1)
