Bažnyčios iššūkis

IF jūs ieškote žmogaus, kuris jums pasakytų, kad viskas bus gerai, kad pasaulis tiesiog tęsis toks, koks yra, kad Bažnyčia nėra rimta krizė ir kad žmonija nesusiduria su atsiskaitymo diena - arba kad Dievo Motina tiesiog pasirodys iš dangaus ir išgelbės mus visus, kad mums nereikėtų kentėti, arba kad krikščionys bus „pagrobti“ nuo žemės ... tada jūs atsidūrėte ne toje vietoje.

AUTENTIŠKA VILTIS

O taip, turiu duoti vilties žodį, neįtikėtiną viltį: tiek Popiežiai ir Dievo Motina paskelbė, kad ateina „nauja aušra“.

Mieli jaunuoliai, jūs turite būti ryto budėtojais, kurie praneša apie saulės atėjimą, kuris yra prisikėlęs Kristus! —POPE Jonas Paulius II, Šventojo Tėvo žinia pasaulio jaunimui, XVII Pasaulio jaunimo diena, Nr. 3; (plg. 21, 11–12)

Tačiau prieš aušrą ateina naktis, prieš gimimą – kančios, prieš pavasarį – žiema.

Tikrieji krikščionys nėra akli optimistai, kurie kartą ir visiems laikams padėjo kryžių. Jie taip pat nėra pesimistai, kurie nemato nieko kito kančia priekyje. Atvirkščiai, jie yra realistai, kurie žino, kad visada išlieka trys dalykai: tikėjimo viltis, ir meilė-net kai susirenka Audros debesys.

Tačiau tiesa ir tai, kad tamsoje visada kažkas naujo atgyja ir anksčiau ar vėliau duoda vaisių. Sugriautoje žemėje gyvenimas nutrūksta atkakliai, tačiau nenugalimai. Kad ir kokie tamsūs dalykai yra, gėris visada vėl atsiranda ir plinta. Kiekviena diena mūsų pasaulyje grožis gimsta iš naujo, jis kyla transformuojamas per istorijos audras. Vertybės visada linkusios vėl atsirasti prisidengdamos naujomis priedangomis, o žmonės kartkartėmis atsirado iš situacijų, kurios atrodė pasmerktos. Tokia yra prisikėlimo jėga, ir visi, kurie evangelizuoja, yra tos galios įrankiai. - popiežius prancūzas,„Evangelii Gaudium“, n. 276 m

Taip, kai kurie dalykai, kuriuos rašau, gali būti šiek tiek „baisūs“. Nes atsigręžimo prieš Dievą pasekmės pačios yra baisios ir jokios smulkmenos. Jie gali sugriauti ne tik mūsų asmeninį gyvenimą, bet ir ištisas tautas ir ateinančias kartas.

MUILINĖ... AR SARGYBINĖ?

Kai kurie mano, kad ši svetainė yra tik muilo dėžutė, skirta asmeniniams pokalbiams. Jei tik žinotum, kaip dažnai aš to norėjau paleisti iš šio apaštalavimo. Tiesą sakant, Viešpats žinojo, taip būtų – kaip senovėje Jona, aš norėčiau būti išmestas už borto į jūros gelmes, nei susidurti su priešiška minia (ak, Pagunda būti normaliam.) Ir štai šios rašymo tarnybos pradžioje prieš dvylika metų Jis davė man keletą Šventojo Rašto eilučių, kad mestų iššūkį mano savimeilei ir „įpareigoti“ mane Jo darbui. Jie buvo kilę iš trisdešimt trečio Ezechielio skyriaus, kuris pats buvo Viešpaties „sargas“.

Tu, žmogaus sūnau, aš tave paskyriau Izraelio namų sargybiniu. kai išgirsi žodį iš mano lūpų, privalai juos perspėti dėl manęs. Kai sakau nedorėliams: „Nedorėlis, turi mirti“, o tu nekalbi, kad įspėtų nedorėlius apie jų kelius, jie mirs savo nuodėmėse, bet aš laikysiu tave atsakingu už jų kraują. Tačiau jei jūs įspėsite nedorėlius nusigręžti nuo savo kelių, bet jie to nedaro, tada jie mirs savo nuodėmėse, bet jūs išgelbėsite savo gyvybę. (Ezechielio 33:7-9)

Tą dieną prisimenu aiškiai. Tame žodyje tvyrojo keista ramybė, tačiau jis buvo ir tvirtas bei įtikinamas. Tai visus šiuos metus laikė mano ranką prie plūgo; arba turėjau būti bailys, arba Būk ištikimas. Ir tada perskaičiau to skyriaus pabaigą, kuri privertė nusijuokti:

Mano žmonės ateina pas tave, susirenka kaip minia ir sėdi priešais tave, kad išgirstų tavo žodžius, bet jie jų nedarys... Jiems tu esi tik meilės dainų dainininkas, malonaus balso ir gudraus prisilietimo. Jie klauso tavo žodžių, bet jiems nepaklūsta. Bet kai tai ateis – ir tikrai ateis! — jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas. (Ezechielio 33:31-33)

Na, aš tvirtinu, kad neturiu nei malonaus balso, nei esu pranašas. Bet aš supratau esmę: Dievas ištrauks visas stabdžius; Jis siųs ne tik pranašišką balsą po balso, regėją po regėto, mistiką po mistiko, bet ir Jo pati Motina kad įspėtų ir sugrąžintų žmoniją pas save. Bet ar mes klausėmės?

Kalbėk pasauliui apie Mano gailestingumą; tegul visa žmonija atpažįsta Mano neaprėpiamą gailestingumą. Tai pabaigos laiko ženklas; po jo ateis teisingumo diena. - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 848 m

BUDAMAS AR MIEGAI?

Kaip sakė popiežius, mes, be jokios abejonės, „gyvename gailestingumo laiku“.^[1]plg Plačių gailestingumo durų atidarymas Taigi ar arti ta „teisingumo diena“? Ar arti, kai „katalikiškos“ šalys, tokios kaip Airija, balsuoja? masiškai vaikžudystės naudai? Kai kažkada „krikščioniškose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, vyriausybė reikalauja, kad bažnyčios pasirašytų susitarimą, kad jos pritartų abortams ir lyčių ideologijai?^[2]plg Kai komunizmas grįžta Kai Amerikoje, naujos apklausos rodo, kad 72 procentai tos šalies pasisako už pagalbinę savižudybę? Kai beveik visa krikščionių populiacija Artimuosiuose Rytuose yra kankinama arba išvaroma? Kada Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija ir Šiaurės Korėja, krikščionybė nustumiama į pogrindį? Kai pati Bažnyčia pradeda mokyti an „antigailestingumas“, o vyskupai nusistatė prieš vyskupus, kardinolas prieš kardinolą? Žodžiu, kai pasaulis apkabina mirtis kaip visapusį sprendimą?

Nežinau. Dievas su manimi nesidalina savo maršrutu. Bet galbūt bažnytiškai patvirtinti įvykiai Akitoje, Japonijoje, turi ką pasakyti:

Velnio darbas įsiskverbs net į Bažnyčią taip, kad pamatysi kardinolus besipriešinančius kardinolams, vyskupus prieš vyskupus... Bažnyčia bus pilna tų, kurie priima kompromisus... Priežastis yra mintis apie daugybės sielų praradimą. mano liūdesio. Jei nuodėmių daugės ir jų sunkumas padaugės, joms nebebus atleidimo... Kaip sakiau jums, jei žmonės neatgailaus ir nepagerins savęs, Tėvas paskirs siaubingą bausmę visai žmonijai. Tai bus didesnė už potvynį bausmė, kokios dar niekada nematysite. Ugnis kris iš dangaus ir sunaikins didelę žmonijos dalį, gerąją ir blogąją, nepagailėdama nei kunigų, nei tikinčiųjų. Išgyvenusieji bus tokie apleisti, kad pavydės mirusiems. Vienintelės rankos, kurios jums liks, bus Rožančius ir Mano Sūnaus paliktas ženklas. Kiekvieną dieną kartokite Rožinio maldas. Rožančių melskitės už popiežių, vyskupus ir kunigus. —Žinutė, per apsireiškimą perduota vyresniajai Agnes Sasagawai iš Akitos, Japonijoje, 13 m. spalio 1973 d.; 22 m. balandžio 1984 d. po aštuonerius metus trukusių tyrimų kunigas Johnas Shojiro Ito, Niigatos vyskupas, Japonija, pripažino įvykių „antgamtinį pobūdį“; ewtn.com

(Ak, Dievo Motina ragina mus vėl melstis už popiežių – neplakti jo liežuviais.) Tai gana stiprūs žodžiai iš Švenčiausiosios Motinos. Nesiruošiu jų ignoruoti – ir tiesą sakant, kai kuriuos žmones tai tikrai atbaido.

Jaučiame mieguistumą dėl Dievo buvimo, kuris daro mus nejautus blogio: mes negirdime Dievo, nes nenorime būti sutrikdyti, todėl liekame abejingi blogiui ... tie iš mūsų, kurie nenori matyti visos blogio jėgos ir nenori patekti į jo kančią. —POPE BENEDICT XVI, Katalikų naujienų agentūra, Vatikanas, 20 m. Balandžio 2011 d., Bendra auditorija

PRITAIKIMO ŽENKLAS

Kita šios tarnystės dalis mokosi meno tapti beveik kiekvieno bokso maišu. Matai, aš netelpu į daugumos žmonių formą. Mėgstu juoktis ir juokauti – ne toks rimtas, niūrus vyrukas, kurio kai kas tikisi. Taip pat mėgstu senovines liturgijas su jų giesmėmis, varpais, žvakėmis, smilkalais, didžiaisiais altoriais ir drama... bet aš groju gitara „Novus Ordo“ liturgijos, kuriose randu Jėzų tiek pat (nes Jis ten). Aš laikausi ir ginu kiekvieną katalikų mokymą taip pat kaip ir bet kuris „tradicionalistas“... bet taip pat ginu popiežių Pranciškų, nes jo evangelinė Bažnyčios kaip „lauko ligoninės“ vizija yra teisinga (ir jis turėtų būti klausomasi kaip Kristaus vietininko). Mėgstu dainuoti ir rašyti balades... bet klausau giedojimo ir rusiškos chorinės muzikos, kad lavinčiau savo sielą. Mėgstu melstis tyloje ir gulėti kniūbsčia prieš Švenčiausiąjį Sakramentą... bet taip pat charizmatiškuose susibūrimuose pakeliu rankas ir pagiriu. Aš meldžiu Tarnybos ar jos formos... bet taip pat kalbu Dievui dovanodamas kalbas, kurias skatina Šventasis Raštas ir Katekizmas.^[3]plg BMK, 2003

Tai, žinoma, nereiškia, kad aš esu šventas žmogus. Aš palaužtas nusidėjėlis. Bet matau, kad Dievas mane nuolat kviečia katalikų tikėjimo centras ir apkabinti visi Motinos Bažnyčios mokymų, kaip ji vadina mus visus.

Visa, ką Viešpats pasakė, mes išgirsime ir padarysime. (Išėjimo 24:7)

Tai yra, būti ištikimam Magisteriumui, būti kontempliatyviam maldoje, charizmatiškas veikime, marijoniškas atsidavimu, tradicinis morale ir vis naujas dvasingumas. Viskas, ką ką tik pasakiau, yra aiškiai mokoma ir priimta Katalikų bažnyčios. Jei mano gyvenimas yra skirtas iššūkiui kitiems katalikams nustoti elgtis kaip protestantai reformatai, rinkti ir atmesti viską, kas jiems patinka, tada taip ir bus. Aš būsiu jų bokso maišas, jei to reikės, kol jie išsekos kovodami su Šventąja Dvasia.

Prieš daugelį metų vienuolė išsiuntė vieną iš mano raštų savo sūnėnui, kuris vėliau atrašė ir liepė daugiau niekada jam nesiųsti to „šlamo“. Po metų jis vėl įstojo į Bažnyčią. Kai ji paklausė kodėl, jis atsakė: „Tai rašymo viskas prasidėjo“.

Prieš kelias savaites sutikau jauną tėvą, kuris pasakė, kad būdamas paauglys susidūrė su mano raštais. „Tai mane pažadino“, - sakė jis. Ir nuo tada jis buvo ištikimas skaitytojas, bet dar svarbiau – ištikimas krikščionis.

ŽIŪRĖTI IR MELSTI…

Visa tai reiškia, kad aš toliau rašysiu ir kalbėsiu tol, kol Viešpats pasakys „Gana! Nors Viešpaties kantrybė mane nuolat stebina (ir net šokiruoja), aš matau daugelio dalykų Aš rašiau apie atrodo ant išsipildymo slenksčio. ^[4]plg Septyni revoliucijos antspaudai Man atrodo, kad pajudėjome link uolos krašto ir dabar esame vos kelios akimirkos nuo nuosmukio. Bet pasinerti į mirtį? Labiau panašu į pasinerimą per gimdymo kanalą…

Todėl palieku jums žodžius iš Dievo išrinktųjų pasiuntinių, kurie yra tikroviški, tačiau blaivūs, bet kartu su viltimi:

Taigi lieka tikėjimas, viltis, meilė, šie trys; bet didžiausia iš jų yra meilė. (1 Korintiečiams 13:13)

Šiuo metu pasaulyje ir Bažnyčioje labai neramu, o tai, dėl ko kyla abejonių, yra tikėjimas. Taip atsitinka dabar, kai kartoju sau neaiškią Jėzaus frazę Šv. Luko evangelijoje: „Ar sugrįžęs Žmogaus sūnus vis tiek ras tikėjimą žemėje?“ ... Aš kartais skaitau pabaigos Evangelijos ištrauką. kartų ir aš patvirtinu, kad šiuo metu atsiranda tam tikrų šios pabaigos ženklų. Ar mes arti pabaigos? To niekada nesužinosime. Mes visada turime būti pasirengę, tačiau viskas gali trukti dar labai ilgai. —POPE VIENAS Paulius, Slaptasis Paulius VI, Jean Guitton, p. 152-153, nuoroda (7), p. ix.

Dabar mes pasiekėme maždaug trečią du tūkstančius metų, ir bus trečias atsinaujinimas. Dėl to kyla bendra sumaištis, kuri yra ne kas kita, kaip pasiruošimas trečiajam atnaujinimui. Jei per antrąjį atsinaujinimą pasireikščiau tai, kas mano žmonija padarė ir kentėjo, ir labai mažai to, ką mano dieviškumas padarė dabar, šiame trečiajame atsinaujinime, po to, kai žemė bus išvalyta ir sunaikinta didelė dalis dabartinės kartos... Aš įgyvendinsiu šį atsinaujinimą, parodydamas tai, ką Mano dieviškumas padarė Mano žmonijoje. —Jėzus Dievo tarnai Luisa Picarretta, XII dienoraštis, 29 m. sausio 1919 d.; iš Gyvenimo dieviškoje valioje dovana, kunigas Joseph Iannuzzi, išnaša Nr. 406, su bažnytiniu pritarimu

Nurodžiau jums žiaurios žiemos, per kurią Bažnyčia dabar praeina, ženklus... Mano Jėzaus Sužadėtinė vėl pasirodo apimta žaizdų ir užtemdyta mano Priešininko, kuris, atrodo, švenčia savo visišką pergalę. Jis įsitikinęs, kad iškovojo pergalę Bažnyčioje dėl sumaišties, kuri sugriovė daugelį jos tiesų, dėl disciplinos stokos, dėl kurios išplito netvarka, dėl susiskaldymo, užpuolusio jos vidinę vienybę... Bet pažiūrėkite, kaip šią žiauriausią jos žiemą jau pasirodo atsinaujinusio gyvenimo užuomazgos. Jie tau sako, kad tavo išsivadavimo valanda arti. Bažnyčiai artėja naujas mano Nekaltosios Širdies triumfo pavasaris. Ji vis tiek išliks ta pati Bažnyčia, bet atnaujinta ir nušvitusi, nuolankesnė ir stipresnė, skurdesnė ir evangeliškesnė per savo apsivalymą, kad joje šlovinga mano Sūnaus Jėzaus karalystė spindėtų visiems. – Dievo Motinai kun. Stefano Gobbi, n. 172 Kunigams Dievo Motinos numylėtam Sūnui, n. 172; Imprimatūras pateikė Stoktono vyskupas Donaldas W. Montrose'as, 2 m. vasario 1998 d

Labiau nei bet kada svarbu, kad būtumėte „aušros stebėtojai“, stebėtojai, skelbiantys aušros šviesą ir naująjį Evangelijos pavasarį, kurio pumpurai jau matomi. – POPIEŽIUS ŠV. JONAS Paulius II, 18-osios Pasaulio jaunimo dienos, 13 m. balandžio 2003 d.; vatikanas.va