IN 3 diena, mes kalbėjome apie Dievo atvaizdas apie mus, bet kaip su mūsų Dievo paveikslu? Nuo Adomo ir Ievos nuopuolio mūsų Tėvo įvaizdis buvo iškreiptas. Mes žiūrime į Jį per savo puolusios prigimties ir žmonių santykių objektyvą... ir tai taip pat turi būti išgydyta.
Pradėkime Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.
Ateik Šventoji Dvasia ir perverk mano nuosprendžius Tave, mano Dieve. Suteik man naujų akių, kuriomis galėčiau pamatyti mano Kūrėjo tiesą. Suteik man naujas ausis, kad išgirsčiau Jo švelnų balsą. Duok man kūnišką širdį vietoj akmeninės širdies, kuri taip dažnai statydavo sieną tarp manęs ir Tėvo. Ateik Šventoji Dvasia: sudegink mano Dievo baimę; nušluostyti mano ašaras, jaučiuosi paliktas; ir padėk man patikėti, kad mano Tėvas visada yra šalia ir niekada toli. Meldžiuosi per Jėzų Kristų, mano Viešpatį, amen.
Tęskime maldą, kviesdami Šventąją Dvasią pripildyti mūsų širdis...
Ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ir sudegink mano baimes ir nušluostyk ašaras
Ir pasitikėdamas, kad esi čia, Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia, ateik Šventoji Dvasia
Ir sudegink mano baimes ir nušluostyk ašaras
Ir pasitikėdamas, kad esi čia, Šventoji Dvasia
Ir sudegink mano baimes ir nušluostyk ašaras
Ir pasitikėdamas, kad esi čia, Šventoji Dvasia
Ateik Šventoji Dvasia…
– Markas Mallettas, iš Tegul Viešpats žino, 2005©
Vertinimas
Kai ateiname į paskutines šių rekolekcijų dienas, koks, jūsų nuomone, šiandien yra jūsų Dangiškojo Tėvo atvaizdas? Ar matote Jį labiau kaip titulą, kurį mums suteikė šventasis Paulius: „Aba“, kuris hebrajiškai reiškia „tėtis“... ar kaip tolimą Tėvą, griežtą teisėją, visada sklandantį virš jūsų netobulumo? Kokių baimių ar dvejonių turite dėl Tėvo ir kodėl?
Skirkite kelias akimirkas savo dienoraštyje ir užsirašykite savo mintis apie tai, kaip matote Dievą Tėvą.
Mažas liudijimas
Gimiau lopšys katalikas. Nuo mažens įsimylėjau Jėzų. Patyriau Jį mylėjimo, šlovinimo ir pažinimo apie Jį džiaugsmą. Mūsų šeimos gyvenimas didžiąja dalimi buvo laimingas ir kupinas juoko. O, mes turėjome muštynių... bet taip pat žinojome, kaip atleisti. Išmokome melstis kartu. Išmokome žaisti kartu. Kai išėjau iš namų, mano šeima buvo mano geriausi draugai, o asmeniniai santykiai su Jėzumi toliau stiprėjo. Pasaulis atrodė kaip graži siena…
Vasarą, būdamas 19 metų, kartu su draugu praktikavau mišių muziką, kai suskambo telefonas. Mano tėtis paprašė manęs grįžti namo. Aš jo paklausiau kodėl, bet jis atsakė: „Grįžk namo“. Parvažiavau namo ir pradėjęs eiti link galinių durų pajutau, kad mano gyvenimas pasikeis. Kai atidariau duris, ten stovėjo mano šeima ir visi verkė.
"Ką??" Aš paklausiau.
„Jūsų sesuo žuvo automobilio avarijoje“.
Lori buvo 22 metai, kvėpavimo slaugytoja. Ji buvo gražus žmogus, kuris pripildė kambarį juoko. Buvo 19 m. gegužės 1986 d. Vietoj įprastos švelnios, maždaug 20 laipsnių temperatūros, buvo siaubinga pūga. Ji greitkelyje pravažiavo sniego valytuvą, sukeldama baltumą, ir kirto eismo juostą į priešais atvažiuojantį sunkvežimį. Slaugės ir gydytojai, jos kolegos bandė ją išgelbėti, bet taip nebuvo.
Vienintelė mano sesuo dingo... vaizdingas pasaulis, kurį sukūriau, sugriuvo. Buvau sutrikęs ir šokiruotas. Aš užaugau stebėdamas, kaip mano tėvai dovanoja vargšams, lanko senjorus, padeda vyrams kalėjime, padeda nėščiosioms, įkuria jaunimo grupę... o svarbiausia – myli mus, vaikus, su didele meile. Ir dabar Dievas pašaukė namo jų dukrą.
Po daugelio metų, kai laikiau ant rankų savo pirmąją mergaitę, dažnai pagalvodavau apie tėvus, laikančius Lori. Negalėjau atsistebėti, kaip sunku būtų prarasti šią brangią mažą gyvybę. Vieną dieną atsisėdau ir perdėjau tas mintis į muziką...
myliu tave, mažyti
Keturios valandos ryto, kai gimė mano dukra
Ji palietė kažką giliai manyje
Buvau sužavėta naujo gyvenimo, kurį pamačiau ir aš
Stovėjau ir aš verkiau
Taip, ji palietė kažką viduje
Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Tu esi mano kūnas ir savas
Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Kiek tu eisi, aš tave taip mylėsiu
Juokinga, kaip laikas gali tave palikti,
Visada kelyje
Jai sukako aštuoniolika, dabar ji retai matoma
Mūsų ramiame namelyje
Kartais jaučiuosi tokia vieniša
Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Tu esi mano kūnas ir savas
Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Kiek tu eisi, aš tave taip mylėsiu
Kartais vasarą lapai nukrenta per anksti
Ilgai, kol visiškai nepražydo
Taigi dabar kiekvieną dieną lenkiuosi ir meldžiuosi:
„Viešpatie, laikyk mano mažą mergaitę šiandien,
Kai pamatysite ją, pasakykite jai, kad tėtis sako:
„Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Tu esi mano kūnas ir savas
Myliu tave mažute, myliu tave mažute
Meldžiuosi, kad visada žinotum,
Tegul gerasis Dievas jums taip sako
Myliu tave, mažyti"
– Markas Mallettas, iš Pažeidžiamas, 2013 ©
Dievas yra Dievas - aš ne
Kai man sukako 35-eri, mano brangi draugė ir patarėja, mano mama, mirė nuo vėžio. Likau dar kartą suvokęs, kad Dievas yra Dievas, o aš – ne.
Kokie neištiriami Jo sprendimai ir kokie nesuvokiami Jo keliai! „Nes kas pažino Viešpaties mintis arba kas buvo Jo patarėjas? Arba kas Jam padovanojo kad Jam būtų atlyginta? (Romiečiams 11:33–35)
Kitaip tariant, ar Dievas mums ką nors skolingas? Ne Jis sukėlė kančią mūsų pasaulyje. Jis padovanojo žmonijai nemirtingumą nuostabiame pasaulyje, gamtą, galinčią Jį mylėti ir pažinti, ir visas su tuo susijusias dovanas. Per mūsų maištą į pasaulį pateko mirtis ir tarp mūsų ir dieviškojo bedugnė bedugnė, kurią galėjo ir užpildė tik pats Dievas. Argi ne mes turime mokėti už meilę ir dėkingumą?
Turėtume bijoti ne Tėvo, o mūsų laisvos valios!
Kuo turėtų skųstis gyvieji? apie savo nuodėmes! Ištirkime savo kelius ir grįžkime pas VIEŠPATĮ! (Lamo 3:39–40)
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas ne atėmė kančią ir mirtį, bet davė tikslas. Dabar kančia gali mus patobulinti, o mirtis tampa vartais į amžinybę.
Liga tampa atsivertimo būdu... (Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 1502)
Jono evangelijoje sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“.[1]John 3: 16 Nesakoma, kad tas, kuris Jį tiki, turės tobulą gyvenimą. Arba nerūpestingą gyvenimą. Arba klestintį gyvenimą. Tai žada amžinąjį gyvenimą. Kančia, irimas, liūdesys... tai dabar tampa pašaru, kuriuo Dievas subrandina, stiprina ir galiausiai apvalo mus amžinai šlovei.
Žinome, kad mylintiems Dievą, pašauktiems pagal Jo tikslą, viskas išeina į gera. (Romiečiams 8:28)
Jis savo noru nevargina ir nekelia sielvarto žmonėms. (Lam 3:33)
Tiesą sakant, su Viešpačiu elgiausi kaip su pardavimo automatu: jei tik elgiasi, elgiasi teisingai, eina į mišias, meldžiasi... viskas bus gerai. Bet jei tai būtų tiesa, ar aš nebūčiau Dievas, o Jis darytų my siūlymas?
Mano Tėvo paveikslą reikėjo išgydyti. Viskas prasidėjo nuo supratimo, kad Dievas myli visus, ne tik „gerus krikščionis“.
...Jis leidžia savo saulei tekėti ant blogųjų ir gerųjų, o lietų lyti ant teisiųjų ir neteisiųjų. (Mt 5:45)
Gėris ateina visiems, taip pat ir kančios. Bet jei mes leidžiame Jam, Dievas yra gerasis Ganytojas, kuris eis su mumis per „mirties šešėlio slėnį“ (plg. 23 psalmę). Jis nepanaikina mirties ne iki pasaulio pabaigos, bet siūlo mus per ją apsaugoti.
...jis turi karaliauti tol, kol nepakels po kojomis visus savo priešus. Paskutinis sunaikinamas priešas yra mirtis. (1 Kor 15, 25–26)
Sesers laidotuvių išvakarėse mama sėdėjo ant mano lovos krašto ir žiūrėjo į mane ir brolį. „Vaikinai, turime du pasirinkimus“, – tyliai pasakė ji. „Galime dėl to kaltinti Dievą, galime pasakyti: „Po visko, ką padarėme, kodėl taip su mumis pasielgei? Arba, – tęsė mama, – galime tuo pasitikėti Jėzus dabar čia su mumis. Kad Jis mus laiko ir verkia kartu su mumis, ir kad Jis padės mums tai ištverti. Ir Jis padarė.
Ištikimas prieglobstis
Jonas Paulius II kartą pasakė:
Jėzus reikalauja, nes nori tikros mūsų laimės. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti šventumui, ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., „Zenit“
Popiežius Benediktas vėliau pridūrė:
Kristus nežadėjo lengvo gyvenimo. Tie, kurie nori patogumų, surinko neteisingą numerį. Veikiau jis mums rodo kelią į didžius dalykus, gerus dalykus, link autentiško gyvenimo. —POPE BENEDICT XVI, kreipimasis į Vokietijos piligrimus, 25 m. Balandžio 2005 d
„Puikūs dalykai, geras, autentiškas gyvenimas“ – tai įmanoma viduryje kančios, būtent todėl, kad mus palaiko mylintis Tėvas. Jis siunčia mums savo Sūnų, kad atvertų kelią į dangų. Jis siunčia mums Dvasią, kad turėtume Jo gyvenimą ir jėgą. Ir Jis saugo mus Tiesoje, kad mes visada būtume laisvi.
O kai mums nepavyksta? „Jei išpažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisus, atleis mūsų nuodėmes ir apvalys mus nuo visokio neteisumo“.[2]1 Jonas 1: 9 Dievas nėra tas tironas, kokį jį sukūrėme.
VIEŠPATIES gailestingumo darbai neišsenka, Jo gailestingumas nesibaigia. jie atnaujinami kiekvieną rytą – didelė tavo ištikimybė! (Lamo 3:22–23)
O kaip ligos, netektys, mirtis ir kančios? Štai Tėvo pažadas:
„Nors kalnai drebėtų, o kalvos suvirstų, mano nenumaldoma meilė jums nebus sudrebta ir mano taikos sandora nesugrius“, – sako tavęs užjaučiantis VIEŠPATS. (Izaijo 54:10)
Dievo pažadai šiame gyvenime yra ne jūsų paguodos išsaugojimas, o jūsų paguodos išsaugojimas ramybė Kun. Stanas Fortuna CFR sakydavo: „Mes visi kenčiame. Galite kentėti su Kristumi arba kentėti be Jo. Aš kentėsiu su Kristumi“.
Kai Jėzus meldėsi Tėvui, Jis pasakė:
Aš neprašau, kad išimtum juos iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo Piktojo. (Jono 17:15)
Kitaip tariant, „Aš neprašau Tavęs, kad pašalintum kančios blogybes – jų kryžius, reikalingus jų apsivalymui. Aš prašau jų saugoti visų baisiausias blogis: šėtoniška apgaulė, kuri amžinai juos atskirtų nuo Manęs.
Tai yra prieglauda, kurią Tėvas jums suteikia kiekvieną akimirką. Tai sparnai, kuriuos Jis ištiesia kaip vištos motina, kad apsaugotų jūsų išgelbėjimą, kad pažintumėte ir mylėtumėte savo dangiškąjį tėtį amžinai.
Užuot pasislėpę nuo Dievo, pradėkite slėptis in Jis. Įsivaizduokite save Tėvo glėbyje, Jo rankas, kai meldžiatės su šia giesme, ir Jėzų bei Šventąją Dvasią, supančią jus savo meile...
Slėpimosi vieta
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Pasilikti Tavyje veidas į veidą
Tu esi mano slėptuvė
Apsupk mane, mano Viešpatie
Apsupk mane, mano Dieve
O, apsupk mane, Jėzau
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Pasilikti Tavyje veidas į veidą
Tu esi mano slėptuvė
Apsupk mane, mano Viešpatie
Apsupk mane, mano Dieve
O, apsupk mane, Jėzau
Apsupk mane, mano Viešpatie
O apsupk mane, mano Dieve
O, apsupk mane, Jėzau
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Pasilikti Tavyje veidas į veidą
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano slėptuvė
Tu esi mano prieglobstis, esi mano pastogė
Tavo akivaizdoje aš gyvenu
Tu esi mano slėptuvė
– Markas Mallettas, iš Tegul Viešpats žino, 2005 ©
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
Dabar „Telegram“. Spustelėkite:
Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:
Sekite Marko raštus čia:
Klausykitės šių dalykų:
