DABAR kad esi pasiryžęs užbaigti šį rekolekciją ir nepasiduoti... Dievas turi tau paruošęs vieną iš svarbiausių išgydymų... tavo įvaizdžio išgydymą. Daugelis iš mūsų neturi problemų mylėti kitus... bet kai kalbame apie save?
Pradėkime… Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, amen.
Ateik Šventoji Dvasia, tu, kuri esi pati Meilė, ir palaikyk mane šią dieną. Duok man stiprybės būti gailestingam – man. Padėk man atleisti sau, būti sau švelniam, mylėti save. Ateik, tiesos Dvasia, ir išlaisvink mane nuo melo apie save. Ateik, jėgos dvasia, ir sugriink mano pastatytas sienas. Ateik, ramybės Dvasia, ir iškelk iš griuvėsių naują kūrinį, kuris esu per Krikštą, bet kuris palaidotas po nuodėmės ir gėdos pelenais. Atiduodu tau visa, kas esu, ir visa, ko nesu. Ateik Šventoji Dvasia, mano kvėpavimas, mano gyvybė, mano Pagalbininkas, mano Užtarėja. Amen.
Giedokime ir melskimės šią dainą kartu…
Viskas, kas esu, viskas, ko ne
Aukodamasis tu nesižavi
Mano auka, gaila širdies
Palaužta dvasia, Tu nenusispyri
Nuo sudaužytos širdies Tu neatsisuksi
Taigi, viskas, ką aš esu, ir viskas, ko nesu
Viskas, ką aš padariau ir ko man nepavyko
Aš palieku, atiduodu viską Tau
Tyra širdį, sukurk manyje, Dieve
Atnaujink mano dvasią, padaryk mane stiprų
Sugrąžink mano džiaugsmą, ir aš girsiu tavo vardą
Dvasia pripildyk mane dabar ir išgydyk mano gėdą
Viskas, ką aš esu, ir viskas, ko nesu
Viskas, ką aš padariau ir ko man nepavyko
Aš palieku, atiduodu viską Tau
O, aš nevertas Tave priimti
O, bet tark tik žodį, ir aš pasveiksiu!
Viskas, ką aš esu, ir viskas, ko nesu
Viskas, ką aš padariau ir ko man nepavyko
Aš palieku, atiduodu viską Tau
Viskas, ką aš esu, aš nesu
Viskas, ką aš padariau ir ko man nepavyko
Ir aš palieku, atiduodu viską Tau
– Markas Mallettas iš Tegul Viešpats žino, 2005 ©
Savęs įvaizdžio žlugimas
Tu sukurtas pagal Dievo paveikslą. Jūsų valios, intelekto ir atminties galios išskiria jus iš gyvūnų karalystės. Jie taip pat yra galios, dėl kurių mes patenkame į bėdą. Žmogaus valia yra daugelio mūsų kančių šaltinis. Kas nutiktų Žemei, jei ji nukryptų nuo tikslios orbitos aplink Saulę? Kokį chaosą tai sukeltų? Panašiai, kai mūsų žmogiškoji valia nukrypsta nuo orbitos aplink Sūnų, tuo metu apie tai mažai galvojame. Tačiau anksčiau ar vėliau tai sugriauna mūsų gyvenimą ir prarandame vidinę harmoniją, ramybę ir džiaugsmą, kuris yra mūsų, kaip Aukščiausiojo sūnų ir dukterų, paveldas. O, vargai, kuriuos užsikeliame patys!
Iš ten mūsų intelektas o samprotaujant leidžia laiką arba pateisindami savo nuodėmę, arba visiškai smerkdami ir kaltindami save. Ir mūsų atmintis, jei nebus pristatytas Dieviškajam gydytojui, paverčia mus kitos karalystės objektais – melo ir tamsos karalystės, kurioje mus sukausto gėda, neatleidimas ir nusivylimas.
Devynių dienų tylos rekolekcijos metu pastebėjau, kad per pirmąsias kelias dienas buvau įtrauktas į ciklą, kai iš naujo atrandu Dievo meilę man... bet taip pat sielvartavau dėl žaizdų, kurias padariau sau ir ypač kitiems. Aš rėkiau į savo pagalvę: „Viešpatie, ką aš padariau? Ką aš padariau?" Tai tęsėsi, kai pro šalį ėjo mano žmonos, vaikų, draugų ir kitų veidai, tų, kurių nemylėjau taip, kaip turėjau, tų, kurių man nepavyko paliudyti, tų, kuriuos įskaudinau savo nuoskaudomis. Kaip sakoma: „Įskaudinus žmones skauda žmones“. Savo dienoraštyje sušukau: „Viešpatie, ką aš padariau? Aš išdaviau Tave, išsižadėjau Tave, nukryžiavau Tave. O Jėzau, ką aš padariau!
Tuo metu aš to nemačiau, bet buvau įtrauktas į dvigubą tinklelį tiek neatleidimo sau, tiek žiūrėjimo pro „tamsų padidinamąjį stiklą“. Taip vadinu, nes būtent tai šėtonas įdeda į mūsų rankas pažeidžiamumo akimirkomis, kai daro mūsų klaidas ir mūsų problemos atrodo neproporcingai didelės, iki tokio lygio, kad tikime, kad net pats Dievas yra bejėgis prieš mūsų problemas.
Staiga Jėzus įsiveržė į mano raudą su tokia jėga, kurią jaučiu iki šiol:
Mano vaikas, mano vaikas! Užteks! Ką turi I padaryta? Ką aš tau padariau? Taip, ant kryžiaus aš mačiau viską, ką tu padarei, ir buvau viso to persmelktas. Ir aš sušukau: „Tėve atleisk jam, jis nežino, ką daro“. Nes jei būtum padaręs, mano vaike, nebūtum to padaręs.
Štai kodėl aš numiriau ir už jus, kad mano žaizdomis būtumėte išgydyti. Mano vaikeli, ateik pas Mane su šiomis naštomis ir paguldyk jas.
Palikti praeitį už nugaros…
Tada Jėzus man priminė palyginimą, kai sūnus palaidūnas pagaliau grįžo namo.[1]plg. Luko 15: 11-32 Tėvas pribėgo prie sūnaus, pabučiavo jį ir apkabino - prieš berniukas galėjo prisipažinti. Tegul ši tiesa paskęsta, ypač tiems iš jūsų, kurie mano, kad jums neleidžiama būti taikiems iki pateksite į išpažintį. Ne, šis palyginimas apverčia mintį, kad tavo nuodėmė padarė tave mažiau mylimu Dievo. Prisiminkite, kad Jėzus paprašė Zachiejų, to apgailėtino muitininko, pietauti su juo prieš jis atgailavo.[2]plg. Luko 19:5 Tiesą sakant, Jėzus sako:
My vaikeli, visos tavo nuodėmės nesužeidė mano širdies taip skausmingai, kaip tavo dabartinis nepasitikėjimas, kad po tiek daug mano meilės ir gailestingumo pastangų vis tiek turėtum abejoti Mano gerumu. - Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1486 m
Tėvas taip pat nemuša sūnaus palaidūno dėl iššvaistytų pinigų, sukeltų sunkumų ir išduotų namų ūkio. Vietoj to, jis aprengia sūnų nauju chalatu, užsimauna naują žiedą ant piršto, naujus basutes ant kojų ir paskelbia puotą! Taip, kūnas, burna, rankos ir kojos išduotas dabar vėl užauginami dieviškoje sūnystėje. Kaip tai gali būti?
Na, sūnus grįžo namo. Laikotarpis.
Tačiau ar sūnus neturėtų praleisti ateinančius kelerius metus ir dešimtmečius smerkdamas save už visus įskaudintus žmones ir liūdėdamas dėl visų praleistų galimybių?
Prisiminkite Saulių (kol jis nebuvo pervadintas Pauliumi) ir kaip jis žudė krikščionis prieš atsivertimą. Ką jis turėjo daryti su visais nužudytaisiais ir sužeistomis šeimomis? Ar jis turėjo pasakyti: „Aš esu baisus žmogus, todėl neturiu teisės į laimę“, nors Jėzus jam atleido? Atvirkščiai, šventasis Paulius priėmė tą tiesos šviesą, kuri švietė jo sąžinę. Tai darant, nuo jo akių nukrito svarstyklės ir gimė nauja diena. Su dideliu nuolankumu Paulius pradėjo iš naujo, bet šį kartą iš tikro ir žinodamas savo didžiulį silpnumą – vidinio skurdo vietą, per kurią „baime ir drebėdamas“ vykdė savo išgelbėjimą.[3]Philas 2: 12 o tai reiškia, vaikiška širdis.
Bet kaip iš tų šeimų, kurias sužeidė jo ankstesnis gyvenimas? O kas iš tų, kuriuos įskaudinai? Ką apie savo vaikus ar brolius ir seseris, kurie paliko namus, sužeidėte dėl savo kvailystės ir klaidų? Ką apie buvusius žmones, su kuriais bendrauji? Ar bendradarbiai, kuriems palikote prastą savo kalbos ir elgesio liudininką ir pan.?
Šventasis Petras, išdavęs patį Jėzų, paliko mums gražų žodį, nekeliantį abejonių iš savo patirties:
... meilė apima daugybę nuodėmių. (1 Petro 4: 8)
Štai ką Viešpats kalbėjo mano širdyje, kai pradėjo malšinti mano sielvartą:
Mano vaike, ar turėtum apraudoti savo nuodėmes? Atgaila yra teisinga; atlyginimas yra teisingas; pasitaisyti yra teisinga. Po to, vaikeli, tu turi atiduoti VISKĄ į vienintelio, kuris turi vaistą nuo visų blogybių, rankas; vienintelis, kuris turi vaistų, išgydančių visas žaizdas. Taigi matai, mano vaike, tu švaistai laiką gedėti dėl padarytų žaizdų. Net jei būtum tobulas šventasis, tavo šeima – žmonijos šeimos dalis – iš tikrųjų patirtų šio pasaulio blogybes iki paskutinio atodūsio.
Savo atgaila jūs iš tikrųjų parodote savo šeimai, kaip susitaikyti ir kaip priimti malonę. Jūs modeliuosite tikrą nuolankumą, naujai atrastą dorybę ir Mano Širdies švelnumą bei romumą. Priešingai savo praeičiai ir dabarties šviesai, įnešite į savo šeimą naują dieną. Ar aš nesu stebuklų darbuotojas? Ar aš ne Aušrinė žvaigždė, skelbianti naują aušrą (Apr 22:16)? Ar aš ne Prisikėlimas? [4]John 11: 15 Taigi dabar atiduok Man savo vargus. Daugiau apie tai nekalbėk. Neduok daugiau kvapo seno žmogaus lavonui. Štai aš darau kažką naujo. Eik su manimi…
Ironiška, kad pirmasis žingsnis link išgydymo su kitais yra tai, kad kartais pirmiausia turime atleisti sau. Tai gali būti viena iš sunkiausių viso Šventojo Rašto ištraukų:
Mylėk savo artimą kaip save patį. (Mt 19:19)
Jei nemylime savęs, kaip galime mylėti kitus? Jei negalime parodyti gailestingumo sau, kaip galime būti gailestingi kitiems? Jei griežtai teisiame save, kaip galime to nepadaryti kitiems? Ir mes tai darome, dažnai subtiliai.
Atėjo laikas kartą ir visiems laikams imtis klaidų, nesėkmių, prastų sprendimų, žalingų žodžių, veiksmų ir klaidų, kurias padarėte savo gyvenime, ir paguldyti juos prie Gailestingumo sosto.
Su pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, kad laiku gautume pagalbą. (Hebrajams 4:16)
Jėzus kviečia tave dabar: Mano mažasis avinėli, atnešk man savo ašaras ir padėk jas po vieną prie Mano sosto. (Galite naudoti šią maldą ir pridėti viską, kas ateina į galvą):
Viešpatie, aš nešau tau ašaras...
už kiekvieną šiurkštų žodį
už kiekvieną griežtą reakciją
už kiekvieną nuosmukį ir pykčio priepuolį
už kiekvieną prakeikimą ir priesaiką
už kiekvieną savęs nekenčiantį žodį
už kiekvieną šventvagišką žodį
už kiekvieną nesveiką meilės siekimą
už kiekvieną dominavimą
už kiekvieną kontrolę
už kiekvieną geismo žvilgsnį
už kiekvieną paėmimą iš mano sutuoktinio
už kiekvieną materializmo aktą
už kiekvieną poelgį „kūne“
už kiekvieną prastą pavyzdį
už kiekvieną savanaudišką akimirką
už perfekcionizmą
už egocentriškas ambicijas
už tuštybę
už tai, kad niekinau save
už tai, kad atmetė mano dovanas
už visas abejones tavo Apvaizdoje
už tai, kad atmetė tavo meilę
už kitų meilės atmetimą
už abejones Tavo gerumu
už pasidavimą
už norą mirti
už tai, kad atmetė mano gyvenimą.
O Tėve, aš siūlau tau visas šias ašaras ir atgailauju už viską, ką padariau ir ko nepadariau. Ką galima pasakyti? Ką galima padaryti?
Atsakymas yra: atleisk sau.
Dabar savo dienoraštyje didelėmis raidėmis užsirašykite savo vardą ir pavardę, o po jomis parašykite žodžius „Aš tau atleidžiu“. Pakviesk Jėzų kalbėti tavo širdžiai. Jei turite klausimų ir rūpesčių, užsirašykite juos savo žurnale ir klausykite Jo atsakymo.
Leisk Visiems
Tegul visas ego krenta
Tegul visa baimė praeina
Leiskite visiems prilipusiems atsilaisvinti
Tegul visa kontrolė nutrūksta
Tegul visa neviltis baigiasi
Tegul visas apgailestavimas tyli
Tegul visas liūdesys tyli
Jėzus atėjo
Jėzus atleido
Jėzus kalbėjo:
"Tai baigta."
(Markas Mallettas, 2023 m.)
Baigiamoji malda
Paleiskite žemiau esančią dainą, užmerkite akis ir leiskite Jėzui tarnauti jums laisvai atleidęs sau, žinodamas, kad esate mylimas.
Bangos
Meilės bangos, nuplaukite mane
Meilės bangos, paguosk mane
Meilės bangos, ateik nuraminti mano sielą
Meilės bangos, padaryk mane sveiką
Meilės bangos, keičiančios mane
Meilės bangos, šaukiančios mane giliai
Ir Meilės bangos, Tu išgydai mano sielą
O, meilės bangos, tu padarei mane sveiką,
Tu padarei mane visa
Meilės bangos, Tu išgydai mano sielą
Skambina man, skambina, tu šauki mane giliau
Nuplauk mane, padaryk mane sveiką
Išgydyk mane Viešpatie…
– Markas Mallettas iš „Divine Mercy Chaplet“, 2007©
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
Dabar „Telegram“. Spustelėkite:
Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:
Sekite Marko raštus čia:
Klausykitės šių dalykų:
