Jis Jį mylėjo

Liturginiai tekstai čia

Jėzus, žiūrėdamas į jį, jį pamilo ...

AS Galvoju apie šiuos žodžius Evangelijoje, akivaizdu, kad kai Jėzus pažvelgė į turtingą jaunuolį, tai buvo toks meilės kupinas žvilgsnis, kurį liudininkai prisiminė po daugelio metų, kai apie tai rašė šv. Nors šis meilės žvilgsnis neprasiskverbė į jaunuolio širdį - bent jau iš karto, pasak pasakojimo, - jis prasiskverbė į kas nors tą dieną tokią, kad ji buvo puoselėjama ir prisiminta.

Pagalvokite apie tai akimirką. Jėzus pažvelgė į jį ir pamilo jį. Jėzus pažino savo širdį; jis žinojo, kad turtuolis labiau myli savo turtus nei Jį. Ir dar, Jėzus pažvelgė į jį ir pamilo jį. Kodėl? Nes Jėzus sugebėjo pamatyti, kad nuodėmė ne ką nors apibrėžia, o iškreipia. Nes žmonija buvo apibrėžta Edene:

Padarykime žmones pagal savo paveikslą, pagal mūsų panašumą... Dievas pažvelgė į viską, ką buvo sukūręs, ir suprato, kad tai labai gera. (Pr 1:26, 31)

Tas pats Kūrėjas, kuris pažvelgė į Adomo akis, pažvelgė į jauno turtuolio akis ir, atrodo, vėl tarė: Tu sukurtas pagal mano atvaizdą, ir man tai labai gerai. Ne, ne nuodėmingumas, ne materializmas, godumas ar savanaudiškumas, o ne nuodėmingumas, ne materializmas, godumas ar savanaudiškumas dvasia jaunuolio, nulipdyto ir suformuoto pagal Jo paveikslą – su viena išimtimi: jį persmelkė gimtoji nuodėmė. Atrodė, tarsi Jėzus sakytų: Sugrąžinsiu tavo širdį, leisdamas savo Širdį perverti už tavo nuodėmes. O Jėzus pažvelgė į Jį ir pamilo jį.

Ar gali, broli, pažvelgti kam nors į akis, pro jo nuodėmių iškraipymus, į širdies grožį? Ar tu, sese, gali mylėti tą, kuris nepripažįsta visų tavo įsitikinimų? Nes tai yra pati evangelizacijos širdis, pati ekumenizmo širdis – pažvelgti į skirtumus, silpnybes, šališkumą ir sugedimą ir tiesiog pradėti mylėti. Tą akimirką nustojate būti tik savimi ir tampate a sakramentas iš meilės. Jūs tampate priemone, kuria kitas gali sutikti jumyse esantį meilės Dievą.

Nes Dievo karalystė yra ne kalbų, o jėgos dalykas. Kuris tau labiau patinka? Ar aš pas tave ateisiu su lazda, ar su meile ir švelnia dvasia? (1 Kor 4, 20–21)

Prisimenu, kartą priešais stalą sėdėjo jaunas vyras. Jo akys buvo įtemptos, kai jis pradėjo barškinti savo didžiules atsiprašymo žinias. Jis žinojo tikėjimą, žinojo įstatymą, žinojo tiesą... bet atrodė, kad nieko nežino apie meilę. Jis paliko mano sielą uždengtą šalto oro antklodė.

Praėjusiais metais su žmona susipažinome su evangelikų pora. Viešpats jau pradėjo stipriai judėti jų gyvenime, kai jie dalinosi su mumis savo liudijimu. Taip, buvo aišku, kad Dievas labai rūpinasi šiais dviem žvirbliais. Bėgant mėnesiams pradėjome mylėti vieni kitus, kartu melstis, valgyti ir džiaugtis abipuse meile Jėzui. Jie mus įkvėpė savo vaikišku tikėjimu, dvasine išmintimi ir mūsų – katalikų ir kitų – priėmimu. Tačiau mes nė karto nesame kalbėję apie savo religinius skirtumus. Ne todėl, kad nenorėčiau su jais dalytis didžiuliais katalikybės lobiais – nuo ​​sakramentų iki gilaus dvasingumo. Bet dabar, šiuo metu, Jėzus nori, kad mes tiesiog žiūrėtume vienas į kitą ir mylėtume. Nes meilė tiesia tiltus.

Tačiau Dievas leidžia būtent dėl ​​mūsų meilės stokos „Įvairūs išbandymai“ mūsų gyvenimuose. Išbandymai mus žemina; jie atskleidžia mūsų nepasitikėjimą, mūsų meilę sau, egocentriškumą ir ego. Jie taip pat mus moko, kad, kol žlungame ir griūname, Jėzus vis dar žiūri į mus ir mus myli. Šis gailestingas Jo žvilgsnis, mylintis mane, kai nesu tobulas, yra tai, kas nutiesia pasitikėjimo tiltą į mano širdį. Nematau Jo akių, bet girdžiu Jo žodžius ir pan nori mylėti ir pasitikėti Juo, nes užuot smerkęs mane, Jis kviečia mane pradėti iš naujo.

Nors tu jo nematei, tu jį myli; nors dabar jo nematai, bet juo tiki... (Pirmas skaitymas)

Visa širdimi dėkosiu VIEŠPAČIUI teisiųjų būryje ir susirinkime. Didingi VIEŠPATIES darbai, puikūs visuose jų malonumuose. (Šiandienos psalmė)

Taigi aš galiu mylėti kitus su visomis jų ydomis ir nesėkmėmis, nes Jis pamilo mane su visomis mano nuodėmėmis ir trūkumais. Galiu mylėti kitus, kurie dar nepritaria visais mano įsitikinimais, nes Jėzus mane mylėjo anksčiau nei aš supratau visą savo tikėjimą. Dievas mane pamilo pirmas. Jis pažvelgė į mane ir pirmiausia pamilo.

Taigi meilė yra tai, kas atsiveria galimybės už visa kita.

Vyrams tai neįmanoma, bet ne Dievui. Dievui viskas įmanoma.

Įmanoma, kai pradėsiu leisti Jam veikti savyje – tegul Jis žiūri į kitus ir myli juos mano akimis ir širdimi.