Jis nori mus paliesti

jt2_Variklis Atlikėjas nežinomas

ON pirmą mano praeitą rudenį vykusių misijų naktį Luizianoje, moteris po to kreipėsi į mane, akys plačiai atmerktos, burna atmerkta.

- Mačiau ją, - tyliai sušnibždėjo ji. - Mačiau palaimintąją motiną.

Ji paėmė mano rankas ir su ašaromis akyse švelniai pasakė: „Ačiū, kad pakvietėte ją“. Iš tiesų, to vakaro pradžioje aš pakviečiau Švenčiausiąją Motiną būti kartu su mumis, mokyti ir vesti mus kaip gerąją Motiną, kokia ji yra. Kai aš tą vakarą kalbėjau, moteris pasakė, kad atsimerkė, o Dievo Motina sėdėjo šalia jos mėlynu drabužiu. Dabar, apstulbusi, moteris nuolat kartojo:Mačiau ją... Mačiau ją… Ačiū."

Po kelių minučių, šiai moteriai išėjus, prie manęs priėjo kitas vyras – mistikas, kurį asmeniškai pažįstu keletą metų. Nuo tada, kai jis patyrė radikalų atsivertimą, jam ne kartą buvo suteikta dovana matyti mūsų Viešpatį ir šventuosius. Jis man pasakė: „Čia buvo mūsų motina“. Nusišypsojau ir paklausiau: „Kur? Jis parodė į Šventyklą. „Per adoraciją ji klūpojo prie altoriaus prieš savo Sūnų“. Taip, ko galima tikėtis iš Dievo Motinos.

Po dvylikos vakarų paskutinėje misijoje aš baigiau garso patikrinimą, kol žmonės rinkdavosi išpažintį ir maldą. Kai baigiau, pradėjau eiti į galą. Bet staiga mane apėmė didžiulis noras judėti tarp žmonių, pasveikinti juos ir paliesti juos. Taip ir padariau. Buvau priblokštas tiek meilės jiems... jie atrodė pavargę, išsigandę, maži ėriukai, kuriems reikia vadovavimo. Ir man tereikėjo juos paliesti ir pranešti, kad jie yra mylimi.

Tai buvo galingas vakaras. Vėliau, kol kraudavomės daiktus, vėl pamačiau savo draugą, mistiką. Pakštelėjau jam per petį. „Taigi, ar Dievo Motina vėl pasirodė šį vakarą? Jis papurtė galvą ir pasakė: „Ne, aš jos nemačiau. Bet aš mačiau Jėzų.“ Nusišypsojau ir paklausiau: „Kur?

„O, jis tiesiog vaikščiojo tarp žmonių ir juos liesdavo“.

PALIESTI…

Į galvą ateina kelios mintys. Pirma, Jėzus nori pasinaudoti tu ir aš būti Jo rankomis ir kojomis, Jo akimis, ausimis ir lūpomis. Ar mes nesame „Kristaus kūnas“? Tada kodėl turėtume galvoti kitaip? Naujojoje Amerikos Biblijoje trumpesnė Morkaus evangelijos pabaiga sako:

…Vėliau pats Jėzus, per juossiųstas iš rytų į vakarus šventą ir nenutrūkstamą amžinojo išganymo skelbimą. (Ch. 16:20...)

Tačiau manau, kad tarp daugelio katalikų yra klaidinga nuomonė, kad Jėzus „paliečia“ tik per liesti_Fotor sakramentinė kunigystė arba tie, kurie turi stebuklų, išgijimų ir panašių dalykų charizmą. Bet tiesą sakant, kiekvienas pakrikštytas krikščionis turi galią, orumą ir paskambinus tapti juose esančio dieviškojo gyvenimo įrankiais. Tai yra Dievo Žodis:

Kas tiki ir pasikrikštys, bus išgelbėtas... uždės rankas ant ligonių, ir jie pasveiks. (Morkaus 16:18)

Didžiausia liga šiandien yra ta širdis. Niekada anksčiau pasaulis nebuvo taip „sujungtas“ ir vis dėlto taip padalintas; taip „susisiekęs“ ir dar nepaliestas.

Plečiantis elektroninių ryšių naudojimas kai kuriais atvejais paradoksaliai lėmė didesnę izoliaciją… —POPEJAS BENEDIKTAS XVI, kalba Šv. Juozapo bažnyčioje, 8 m. Balandžio 2008 d., Jorkvilis, Niujorkas; Katalikų naujienų agentūra

Taigi, kitas aspektas Kontrrevoliucija mus raginama išbristi iš šios Technologinės dykumos ir tapti Kristaus buvimo oaze kitiems. Turime būti budrūs, kad healingtouch_Fotor Šventosios Dvasios „patepimas“ – jautrumas, kurį gali pamaitinti tik malda – ir tada judėkite ta malone, kaip Viešpats ragina. Ir šis gydomasis „prisilietimas“ gali būti įvairių formų: tiesiog buvimas šalia kito, kito išklausymas, kito buvimo pripažinimas, šypsena, nedidelis gerumo ar tarnystės poelgis, o kai tinkamas momentas – dalijimasis tikromis Evangelija.

Bažnyčia turės įvesti visus – kunigus, vienuolius ir pasauliečius – į šį „lydėjimo meną“, kuris moko nusiauti sandalus prieš šventą kito žemę (plg. Ex 3:5). Šio palydėjimo tempas turi būti pastovus ir užtikrintas, atspindintis mūsų artumą ir gailestingą žvilgsnį, kuris taip pat gydo, išlaisvina ir skatina augti krikščioniškame gyvenime. —Popiežius Pranciškus, „Evangelii Gaudium“, n. 169 m

Ir Šventasis Tėvas priduria, kad tai nėra vien tik tai, kad mes patys ar kiti jaučiasi gerai. veikiau

Nors tai skamba akivaizdžiai, dvasinis palydėjimas turi vesti kitus arčiau Dievo, kuriame mes pasiekiame tikrąją laisvę. Kai kurie žmonės mano, kad yra laisvi, jei gali išvengti Dievo; jie nemato, kad lieka egzistenciškai našlaičiais, bejėgiais, benamiais. Jie nustoja būti piligrimais ir tampa dreiferiais, laksto aplink save ir niekada niekur nepasiekia. Kartu su jais būtų neproduktyvu, jei tai taptų tam tikra terapija, palaikančia jų savęs įsisavinimą ir nebebūtų piligriminė kelionė su Kristumi pas Tėvą. -„Evangelii Gaudium“, n. 170 m

…IR BŪTI LIETUS

Antra mintis, kuri ateina į galvą, yra ta, kad Jėzus atėjo į žemę kūne būtent tam, kad mus paliestų! Jis neskleidė aukštyn debesyje, skelbdamas, kad Dievo karalystė arti. Jis neliko nuošalyje, pasislėpęs Šventyklos kampuose. Greičiau Jėzus, Dievo žmogus, tapo panašus į mus, kad galėtume Jį paliesti. Ir taigi, smirdantys piemenys laikė jo kūdikio kūną. Marija Jį slaugė. Juozapas suspaudė Jam po smakru. Pranašas Simeonas laikė Jį ant rankų. Vaikai užlipo Jam ant kelių. The
Apaštalas Jonas ilsėjosi ant savo krūtinės. Romos kareiviai laikė Jo rankas ir kojas, pritvirtindami jas prie kryžiaus. Tomas ištiesė savo šoną ir palietė Jo žaizdas. Taip, toks buvo visas planas nuo pat pradžių –kad tu ir aš galėtume paliesti Jo žaizdas, nes juose randama besąlyginė meilė, neaprėpiamas gailestingumas ir išganymas.

Bet jis buvo perdurtas už mūsų nuodėmes, sutriuškintas už mūsų kaltes. Jis nešė bausmę, kuri padaro mus sveikus, jo žaizdomis buvome išgydyti. (Izaijo 53:5)

Mes paliečiame Kristaus žaizdas Tikėjimas– per pasitikėjimą, kad Jis mane myli ir niekada nepaliks manęs, nepaisant mano baisiausių nuodėmių. Ir kiekvieną dieną Šventojoje Eucharistijoje Jis ištiesia ranką ir vėl paliečia mus fiziškai, intymiai, apčiuopiamai. Ten, toje mažutėje Šeimoje, prisilietimas To, kuris tave mylėjo iki galo.

Baigdamas noriu pacituoti savo ugningą draugą Danielį O'Connorą, jauną vyrą ir tėvą, turintį revoliucinę šv. Maksimiliano Kolbės dvasią... to kunigo, kurio prisilietimas išgydė tiek daug Aušvico koncentracijos stovykloje. Jėzus pažadėjo, kad „plačiai atverkite Gailestingumo duris“, kol turi atsiverti Teisingumo durys. Tikėdamasis Danielius pranašauja:

Vadink mane bepročiu, bet aš tikrai tuo tikiu eidamas gatvėmis maldoje dabar gali pasiekti tai, ko anksčiau reikėjo per Eucharistinę procesiją. Aš tikrai tikiu, kad jei tu gyveni Dieviškoje Valioje ir trokšti skelbti Dieviškąjį Gailestingumą, sakydamas: „Telaimina tave Dievas“ kas nors gali pasiekti tai, ko kažkada prireikė ilgo pamokslo. Tikrai tikiu, kad įteikdamas kam nors a paprasta Dievo Gailestingumo kortelė (ar net tiesiog kur nors įdėjus) sieloje gali padaryti tai, ko kažkada reikėjo įtikinti ją perskaityti ilgą knygą. Tikrai tikiu, kad net jei mūsų pastangos mums atrodo tokios neadekvačios, apgailėtinos ir menkos, vis dėlto per savo maldą pagal Dieviškąją valią galime būti didžiausiais užtarėjais ir misionieriais istorijoje. Ar turėtume sustoti ties minimumu? Žinoma ne. Tačiau tikėkime, kad net šie maži mūsų veiksmai iš tiesų gali būti ir bus tūkstantį kartų padauginti, ir tegul tas pasitikėjimas nulems mūsų įkvėpimo būti ištikimiems ir dėmesingiems tokiam dideliam kvietimui laipsnį. Mums labai lengva pasakyti „įsakas. Sakykime tai šiais [Gailestingumo metais]. -Iš „Ir taip viskas prasideda“, 8 m. gruodžio 2015 d.; dsdoconnor.com

Ar būsi Jo prisilietimas?