Edeno žaizdos gijimas

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
penktadieniui po pelenų trečiadienio, 20 m. vasario 2015 d

Liturginiai tekstai čia

THE,en gyvūnų karalystė iš esmės yra turinys. Paukščiai yra patenkinti. Žuvys yra patenkintos. Bet žmogaus širdis nėra. Esame neramūs ir nepatenkinti, nuolat ieškome išsipildymo begale formų. Mes be galo siekiame malonumo, nes pasaulis sukasi savo reklamą, žadėdamas laimę, tačiau teikdamas tik malonumą - trumpalaikį malonumą, tarsi tai būtų savitikslis tikslas. Kodėl tada, nusipirkę melą, neišvengiamai toliau ieškome, ieškome, ieškome prasmės ir vertės?

Ji yra žaizda Edeno. Tai tvyrantis skausmas dėl senovės sugriauto pasitikėjimo. Tai prarastos bendrystės su Dievu ir vienas kitu kontūzija. 

Jie ieško manęs diena iš dienos ir trokšta žinoti mano kelius... „Kodėl mes pasninkaujame, o jūs to nematote? Varginame save, o tu į tai nekreipiate dėmesio? (Pirmas skaitymas)

Viešpats nemato mūsų pasninko, jei tai yra tikslas savaime, tarsi mes pridėtume balą. Ar tikrai Dievui rūpi, jei gavėnios proga atsisakytumėte šokolado? Atvirkščiai, tikras pasninkas yra akių nukreipimas iš laikinojo į amžinąjį. Pasninkas, ritualai, simboliai, maldos... visa tai yra priemonė, padedanti atgręžti savo širdis į Dievą. Beveik kiekviena pasaulio religija yra tiesiog šio įgimto bendrystės su Dievu ilgesio išraiška (ir, tiesą sakant, nuostabi tiesa, Dievas mūsų ilgisi):

Malda yra Dievo troškulio susidūrimas su mumis. Dievas trokšta, kad mes jo ištrošktume. -Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2560 m

Taigi mes esame sužeisti ir šaukiame maldoje... bet kam? Jėzus Kristus yra atsakymas į šią žaizdą: Jo žaizdomis esame išgydyti. ^[1]plg. 1 Pet 2, 24 Jėzaus veidas suteikia mums konkrečią vietą akims paganyti; per Eucharistiją – konkreti priemonė Jį paliesti; per išpažintį yra konkreti priemonė išgirsti Jį išreiškiant savo gailestingumą. Širdis prasideda būti išgydyti, kai suvoksime, kad esame taip mylimi Dievo, kad Jis atsiuntė savo viengimį Sūnų, o mes savo pasitikėti Jame:

Mano auka, Dieve, yra atgailaujanti dvasia; Atgailavusios ir nuolankios širdies, o Dieve, tu neišsisuksi. (Šiandienos psalmė)

Tačiau Jėzus mus mokė, kad Edeno žaizda niekada nebus visiškai išgydyta tik žvilgsniu į vidų, tarsi religija būtų tik subjektyvus užsiėmimas. Kaip paklausė popiežius Benediktas:

Kaip galėjo išsivystyti mintis, kad Jėzaus žinia yra siaurai individualistinė ir skirta tik kiekvienam žmogui atskirai? Kaip mes priėjome šį „sielos išganymo“ kaip bėgimo nuo atsakomybės už visumą aiškinimą ir kaip mes supratome krikščionišką projektą kaip savanaudišką išganymo paiešką, atmetančią idėją tarnauti kitiems? - popiežius Benediktas XVI, Sakyk Salvi, n. 16 m

Greičiau tokio pasninko linkiu: paleisti neteisingai surištus, atrišti jungo diržus; išlaisvinti prispaustuosius, sulaužyti kiekvieną jungą; dalinti duoną su alkanais, priglausti engiamus ir benamius; aprengti nuogus, kai juos matai, ir neatsukti sau nugaros. Tada tavo šviesa išsiskleis kaip aušra, ir tavo žaizda greitai užgis... (Pirmasis skaitinys)

Mylėti Dievą ir artimą: tai, pasak Jėzaus, yra didžiausi įsakymai, nes vien tik jais bus sugrąžinta žmogaus širdis iki visiško orumo ir atgaus poilsis.