Žiūrėti į karalystę

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
4 m. rugpjūčio 2016 d., ketvirtadieniui
Švento Jeano Vianney, kunigo, memorialas

Liturginiai tekstai čia

KIEKVIENA dieną gaunu el. laišką iš žmogaus, kurį sunervino kažkas, ką neseniai pasakė popiežius Pranciškus. Kiekvieną dieną. Žmonės nėra tikri, kaip susidoroti su nuolatiniu popiežiaus pareiškimų srautu ir perspektyvomis, kurios atrodo nesuderinamos su jo pirmtakais, neišsamiais komentarais ar reikalaujančiais didesnės kvalifikacijos ar konteksto. ^[1]matyti Tas popiežius Pranciškus! II dalis

Šios dienos Evangelija yra viena iš žymiausių ištraukų, kurias Jėzus kalbėjo Petrui ir kuri nuo ankstyvosios bažnyčios iki šių dienų buvo taikoma to pirmojo popiežiaus įpėdiniams.. Jėzus skelbia, kad Petras yra „rokas“, ant kurio Jis pastatys savo Bažnyčią ir įteiks apaštalui „Karalystės raktai."Tai gana didelis dalykas. Tačiau šokiruoja, kad tik po kelių eilučių Jėzus dabar priekaištauja Uolai dėl pasaulietiško mąstymo!

Atsitrauk nuo manęs, šėtone! Tu man kliūtis. Jūs galvojate ne kaip Dievas, o kaip žmonės. (Šiandienos Evangelija)

Taip, tas, kuris yra uola, staiga tampa suklupimo akmeniu. Taigi, gera sau priminti, kad ne tik popiežiai, bet ypač patys yra linkę į mąstyti ne kaip Dievas, o kaip žmonės.

Tiesą sakant, tai yra priežastis, kodėl tiek daug krikščionių yra liūdni, susiskaldę ir gana blankūs: mes praradome „karalystės perspektyvą“. Mums liūdna, nes iš mūsų atimami planai ir turtas, arba noras turėti. Užuot „pirmiausia ieškoję karalystės“ ir „dirbę savo Tėvo reikalais“, mes kuriame savo karalystes ir savo reikalus, palikdami Dievą iš vaizdo. Kai pasaulis išnyra, esame neramūs ir sukrečiami, nes kyla grėsmė mūsų taikai ir saugumui.

Bet kada šie Šventojo Rašto žodžiai nustojo mums galioti?

Palaiminti vargšai dvasios, nes jų yra dangaus karalystė. (Mt 5, 3)

Kas atras savo gyvybę, tas ją praras, o kas praras gyvybę dėl manęs, tas ją suras. (Mt 10:39)

Būtent tada, kai tampame taip pat patogus, taip pat pasikliaujame savimi, savo turtais, žiniomis, įgūdžiais ir t. t., paverčiant juos mažais stabais, kad Viešpats leidžia mūsų gyvenimui „drebėti“, kad primintų mums, kad viskas yra laikina, viskas yra tuštybė, „persekiojimas“. vejas." Tai ne žaidimas; mūsų gyvenimas nėra šios mikrodramos, kur galiausiai viskas išsispręs kiekvienam. Jėzus mirė ne tam, kad būtų dramatiškas, o kad išgelbėtų mus nuo amžino atsiskyrimo nuo Jo. Tiesą sakant, pragaras daugeliui iš mūsų prasideda žemėje, kai prarandame karalystės perspektyvą ir pradedame gyventi taip, kaip šis pasaulis yra viskas: depresija, nerimas, nerimas, baimė, pyktis, kompulsyvumas, susiskaldymas, godumas... tai tik dalis dalykų. kartūs vaisiai, augantys širdyje, nesvarbu, ar esate milijardierius, ar dirbate už minimalų atlyginimą.

Galbūt ir mums reikia išgirsti Jėzaus priekaištą mums, leidusiems pasaulietiškumą į mūsų gyvenimus ir šėtoną pro užpakalines duris. Turime rimtai (vėl) pradėti savo gyvenime atsivertimo darbą. Atgaila vyksta prieš bendravimą su Dievu – kito kelio nėra. Ir prasideda pirmasis atgailos etapas mąsto kaip Dievas.

Greičiausias būdas sužinoti Dievo valią ir užmegzti bendrystę su Juo yra malda – širdies malda. ^[2]plg Malda Iš Širdies Daugelis katalikų gali „kalbėti savo maldas“, bet širdies malda yra daugiau: ji yra pokalbis ir bendravimas, o ne tik pamaldžių žodžių virtinė. Maldoje mes vėl ir vėl atsiduodame Dievui, kasdien prašydami Jo atleidimo ir gailestingumo, ieškodami Jo stiprybės, išminties ir vadovavimo. Čia pradedame žiūrėti į Viešpaties veidą ir leidžiame Jam mus perkeisti.

Aš įdėsiu į juos savo įstatymą ir įrašysiu jį į jų širdis. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Jiems nebereikės mokyti savo draugų ir giminaičių, kaip pažinti Viešpatį. (Pirmas skaitymas)

Mes nesame palikti – nebent Jo apleisime. Ir mes niekada neturėtume nusiminti, jei atsiduriame toje pačioje pusėje kaip Petras – dėl Kūrėjo priekaištų.

... kam Viešpats myli, tas drausmina; jis apverčia kiekvieną pripažintą sūnų. (Žyd 12: 6)

Verčiau tegul tai būna proga vėl sugrįžti pas Viešpatį, priminti sau, kad net geriausi dalykai šiame pasaulyje yra laikini, kaip ir kančia, ir kad galiausiai mūsų krikštas yra kvietimas pažinti Dievą ir skelbti Jį.

Sukurk man, Dieve, švarią širdį ir atnaujink manyje tvirtą dvasią. Neatmesk manęs iš savo akivaizdos ir neatimk iš manęs tavo Šventoji Dvasia. Sugrąžink man savo išganymo džiaugsmą ir palaimintą dvasią palaikyk manyje. Aš išmokysiu nusikaltėlius tavo kelių, o nusidėjėliai grįš pas tave... Mano auka, Dieve, yra gailestinga dvasia; Atgailavusios ir nuolankios širdies, o Dieve, tu neišsisuksi. (Šiandienos psalmė)

Markas rugsėjį atvyksta į Filadelfiją. Detalės čia.

Šiai dieninei tarnybai reikalingas jūsų palaikymas.
Palaimink ir padėkok.