WE gyventi nepaprastu laiku, kur yra atsakymai į viską. Žemės paviršiuje nėra klausimo, kad vienas, turėdamas prieigą prie kompiuterio ar kas nors, kas jį turi, neranda atsakymo. Tačiau vienintelis tebesitęsiantis atsakymas, kurio laukia minios išgirsti, yra gilaus žmonijos alkio klausimas. Tikslo, prasmės, meilės alkis. Meilė aukščiau visko. Nes kai esame mylimi, kažkaip visi kiti klausimai mažina tai, kaip žvaigždės išnyksta auštant. Kalbu ne apie romantišką meilę, bet priėmimas, besąlygiškas kito priėmimas ir rūpestis.
KOLEKTYVINIS SKAUSMAS
Šiandien vyrų sieloje yra baisus skausmas. Nes nors savo technologijomis įveikėme atstumą ir erdvę, nors „sujungėme“ pasaulį per savo prietaisus, nors turime masinės gamybos maisto ir materialinių prekių, nors iššifravome žmogaus DNR ir radome būdą sukurti gyvybę. formų, ir nors turime prieigą prie visų žinių... esame vieniši ir skurdesni nei bet kada. Atrodo, kad kuo daugiau turime, tuo mažiau jaučiamės žmonėmis ir, tiesą sakant, tampame mažiau žmonėmis. Mūsų laikų neviltį apsunkina „naujųjų ateistų“ – žmonių, kurie spalvingais, bet tuščiaviduriais ir nelogiškais argumentais bando paaiškinti Dievo egzistavimą, iškilimas. Per savo diatribus jie pavagia iš milijonų gyvenimo prasmę ir bet kokią tikrą priežastį gyventi.
Iš šių ir, atrodo, tūkstančio kitų frontų, atsirado tuštuma... džiaugsmas, kuris dingo iš žmogaus sielos. Net ir tarp ištikimiausių krikščionių: esame nuskriausti, paralyžiuoti vidinių ir išorinių baimių, dažnai savo nuotaikomis, kalba ir veiksmais neišsiskiriame iš minios.
Pasaulis ieško Jėzaus, bet negali Jo rasti.
KLAIDA EVANGELIJA
Atrodo, kad visa Bažnyčia nutolo nuo savo centro: gili ir nuolatinė Jėzaus meilė, išreikšta meile artimui. Kadangi gyvename didelių filosofinių diskusijų (senų diskusijų, bet naujų debatų) eroje, pati Bažnyčia natūraliai yra įtraukta į šiuos argumentus. Mes taip pat gyvename nuodėmės, galbūt neprilygstamo neteisėtumo, amžiuje. Taip pat Bažnyčia turi reaguoti į šiuos daugiagalvius monstrus, apimančius naujas ir nerimą keliančias technologijas, kurios ne tik peržengia etikos ribas, bet ir drasko pačią gyvenimo struktūrą. O dėl naujų „bažnyčių“ ir antikatalikiškų sektų sprogimo Bažnyčia dažnai turi ginti savo įsitikinimus ir doktrinas.
Atrodo, kad iš Kristaus Kūno mes tapome tik Jo burna. Kyla pavojus, kad mes, save vadinantys katalikais, supainiosime monologą su krikščionybe, atsakymus supainiosime su tikra religija, apologetiką suformuluosime kaip autentišką gyvenimą. Netgi mėgstame cituoti tą šventajam Pranciškui priskiriamą posakį „Skelbkite Evangeliją visada ir, jei reikia, vartokite žodžius“, tačiau dažnai painiojame gebėjimą ją cituoti su tikru gyvenimu.
Mes, krikščionys, ypač Vakaruose, patogiai įsitaisėme savo foteliuose. Kol paaukojame keletą aukų, remiame badaujantį vaiką ar du ir dalyvaujame kas savaitę Mišiose, esame įsitikinę, kad atliekame savo pareigas. Arba galbūt prisijungėme prie kelių forumų, diskutavome dėl kelių sielų, paskelbėme tinklaraštį, ginantį tiesą, arba sureagavome į protesto kampaniją dėl šventvagiško animacinio filmo ar nešvankios reklamos. O gal pasitenkinome, kad vien tik turėti religinių knygų ir straipsnių arba skaityti (ar rašyti) meditacijas, tokias kaip ši, yra tas pats, kas būti krikščioniu.
Mes dažnai klaidingai suprantame, kad esame teisūs kaip šventieji. Tačiau pasaulis ir toliau badauja...
Taigi dažnai Bažnyčios kontrkultūrinis liudijimas yra neteisingai suprantamas kaip kažkas atsilikęs ir neigiamas šiuolaikinėje visuomenėje. Štai kodėl svarbu pabrėžti Gerąją Naujieną - Evangelijos gyvybę teikiančią ir ją stiprinančią žinią. Nors būtina griežtai pasisakyti prieš mums gresiančias blogybes, turime ištaisyti mintį, kad katalikybė tėra „draudimų rinkinys“. —POPIEŽIUS BENEDIKTAS XVI, kreipimasis į Airijos vyskupus; VATIKANAS, 29 m. spalio 2006 d
Nes pasaulis trokšta.
KLAIDINGI stabai
Pasaulis trokšta mylėti. Jie nori pamatyti Meilės veidą, pažvelgti į Jo akis ir žinoti, kad yra mylimi. Tačiau dažnai juos sutinka tik žodžių siena arba, dar blogiau, tyla. Vieniša, kurtinanti tyla. Taigi, mūsų psichiatrai yra perpildyti, mūsų alkoholinių gėrimų parduotuvės klesti, o pornografinės svetainės renka milijardus, nes sielos ieško būdų, kaip užpildyti ilgesį ir tuštumą laikinais malonumais. Tačiau kiekvieną kartą, kai sielos sugriebia tokį stabą, jis jų rankose virsta dulkėmis ir vėl lieka su giliu skausmu ir nerimu. Galbūt jie net nori atsigręžti į Bažnyčią... bet ten jiems atrodo skandalas, apatija, o parapijos šeima kartais neveikianti nei jų pačių.
O Viešpatie, kokia mes netvarka! Ar gali būti atsakymas į šią painiavą ir verksmą šio ilgo žmonijos istorijos kelio kryžkelėje?
MYLĖK JĮ
Pirmasis mano naujausios knygos juodraštis, Galutinė konfrontacija, buvo beveik tūkstantis puslapių. Ir tada vingiuotame kelyje mažuose Vermonto kalnuose išgirdau baisius žodžius:Pradėk iš naujo." Viešpats norėjo, kad pradėčiau iš naujo. Ir kai aš tai padariau… kai pradėjau klausytis, ką Jis tikrai norėjo, kad rašyčiau, o ne ką aš mintis Jis norėjo, kad aš parašyčiau, išplaukė nauja knyga, kuri pagal gautus laiškus pripildo sielas vilties ir šviesos, vedančios per šią dabartinę tamsą.
Taip pat Bažnyčia turi prasidėti iš naujo. Turime rasti kelią atgal į savo pagrindą.
...tu esi ištvermingas ir kentėjai dėl mano vardo ir nepavargai. Tačiau aš prieštarauju tau: tu praradai meilę, kurią turėjai iš pradžių. Suvok, kiek toli nukritai. Atgailaukite ir atlikite darbus, kuriuos atlikote iš pradžių. (Apr 2:3-5)
Vienintelis įmanomas būdas tapti meilės veidu kitam – ir taip per mus pateikti įrodymą bei kontaktą su gyvuoju Dievu – yra žinoti, kad Dievas mus visų pirma myli, kad Jis myli. man.
Mes mylime, nes jis mus pirmiausia pamilo. (1 Jono 4:19)
Kai aš pasitikėti kad Jo gailestingumas yra neišsenkantis vandenynas ir kad Jis mane myli, nesvarbu, kokia mano būklė, tada aš galiu pradėti mylėti. Tada galiu pradėti būti gailestingas ir užjausti Jo man parodytą gailestingumą ir užuojautą. Pradedu nuo to, kad pirmiausia pamilau Jį atgal.
Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. (Morkaus 12:30)
Tai toks pat radikalus Raštas, kurį kada nors rasite, jei ne pats radikaliausias. Ji reikalauja, kad mes visą save, kiekvieną savo mintį, žodį ir veiksmą mestume į meilės Dievą veiksmą. Tai reikalauja, kad siela būtų dėmesinga Dievo Žodžiui, Jo gyvenimui, Jo pavyzdžiui ir Jo įsakymams bei nurodymams. Ji reikalauja, kad mes atsiduotume iš savęs, tiksliau, ištuštintume save taip, kaip Jėzus ištuštino save ant kryžiaus. Taip, ši Šventojo Rašto ištrauka reikalauja daug pastangų, nes ji reikalauja mūsų pačių gyvenimo.
Kristaus klausymasis ir Jo garbinimas skatina mus drąsiai rinktis, priimti kartais herojiškus sprendimus. Jėzus yra reiklus, nes linki mums tikros laimės. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti į šventumą, ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., Zenit.org
Pasaulis trokšta šios „tikrosios laimės“. Kur jie jį ras, išskyrus tekantis kaip gyvas vanduo iš tavęs ir manęs (Jono 4:14)? Kai sutriuškiname savo stabus ir išvalome širdis nuo praeities nuodėmių ir pradedame mylėti Viešpatį visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, tada kažkas atsitinka. Malonė pradeda tekėti. Dvasios vaisiai – meilė, ramybė, džiaugsmas ir t. t. – pradeda žydėti iš pačios mūsų būties. Vykdydamas šį Didįjį įsakymą su tikėjimu aš iš naujo atrandu ir pasineriu gilyn į tą Gailestingumo vandenyną ir semiuosi jėgų iš tos neišsenkančios Širdies, kuri kiekvieną akimirką plaka už mane, sakydama, kad Esu mylima. Ir tada... tada aš tikrai galiu įvykdyti antrąją mūsų Viešpaties žodžių pusę:
Mylėk savo artimą kaip save patį. (Morkaus 12:31)
DABAR
Tai nėra linijinis procesas, dėl kurio turime laukti, kol tapsime kažkuo, kuo nesame, kad padarytume tai, ką turėtume padaryti. Atvirkščiai, kiekvieną akimirką galime pradėti iš naujo, sudaužydami stabą, prie kurio laikomės, ir tada iškeldami Dievą į pirmą vietą. Tą akimirką galime pradėti mylėti taip, kaip mylėjo Jis, ir taip tapti Meilės veidu savo artimui. Turime nutraukti šį tuščią ir kvailą siekį tapti šventuoju, tarsi tai būtų kažkas, kas nutiks mūsų gyvenimo pabaigoje, kai minios šaukia apie mus, bandančias paliesti mūsų drabužių kraštą. Šventumas gali įvykti kiekvieną akimirką, jei tiesiog darome tai, ką pasakė mūsų Viešpats, ir darome tai su meile („oficialūs“ šventieji yra tiesiog tie, kurie turi daugiau šių akimirkų nei dauguma žmonių.) Ir mes privalome nutraukti bet kokią pretenziją kuri siekia atversti minias. Neatversi nė vienos sielos, nebent per tave teka Dievo Dvasia.
Aš esu vynmedis, jūs – šakelės. Kas pasiliks manyje ir aš jame, duos daug vaisių, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti... Jei laikysitės mano įsakymų, išliksite mano meilėje (Jono 15:5, 10).
Dievas, kaip ir Jo įsikūnijimas, beveik visada veikia per mažus pradus. Mylėk aplinkinius Kristaus širdimi. Atpažinkite didįjį misionierišką lauką pirmiausia savo sieloje, o paskui savo namuose. Darykite smulkmenas su didele meile. Tai radikalu. Tam reikia drąsos. Reikia nuolatinio „taip“ ir nuolankumo savo silpnumo akivaizdoje. Bet Dievas tai žino apie tave ir mane. Ir vis dėlto Jo Didysis Įsakymas lieka prieš mus visa savo drąsa, viskuo, ko reikalaujama, viskuo, ko jis reikalauja nuo pat tos akimirkos, kai buvo pasakytas. Taip yra todėl, kad Viešpats turi omenyje mūsų laimę, nes gyventi pagal Morkaus 12:30 reiškia tapti visiškai žmogus. Mylėti Dievą visa savo esybe reiškia tapti visiškai gyvam.
Žmogui reikia moralės, kad jis būtų savimi. —POPE BENEDICT XVI (kardinolas Ratzingeris), BenediktasP. 207
Tai, kas atrodo kaip žmogaus laisvės pažeidimas, iš tikrųjų veda į laisvą žmogų – visiškai išsilaisvinus per meilės mainus tarp jūsų ir Kūrėjo. Ir šis gyvenimas, Dievo Gyvenimas, turi galią pakeisti aplinkinius, kai jie mato nebe tave, o jumyse gyvenantį Kristų.
Pasaulis laukia... kiek dar ilgai galima tai laukti?
Šis šimtmetis trokšta autentiškumo... Ar jūs skelbiate tai, kuo gyvenate? Pasaulis iš mūsų tikisi gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, paklusnumo, nuolankumo, atsiskyrimo ir pasiaukojimo. – popiežius Paulius VI, Evangelizacija šiuolaikiniame pasaulyje, 22, 76
Pastaba: Gerbiamas skaitytojau, aš skaitau kiekvieną man siunčiamą laišką. Tačiau gaunu tiek daug, kad negaliu bent jau laiku į juos atsakyti. Prašau atleisk man!
SUSIJUSI Skaitymas:
- Ar skaitėte naują Marko knygą? Tai mūsų laikų santrauka, iš kur mes atėjome ir kur einame remiantis pranašiškais popiežių ir ankstyvųjų bažnyčios tėvų žodžiais. Motinos Teresės labdaros tėvų misionierių bendraįkūrėjas kun. Josephas Langfordas sakė, kad ši knyga „parengs skaitytoją, kaip ir joks kitas mano skaitytas kūrinys, drąsiai, šviesiai ir maloniai pasitikti mūsų laukiančius laikus...“. Knygą galite užsisakyti adresu thefinalconfronation.com
