Daugiau apie melagingus pranašus

KADA mano dvasinis direktorius paprašė manęs toliau parašyti apie „netikrus pranašus“, apmąsčiau, kaip jie dažnai apibūdinami mūsų dienomis. Paprastai žmonės į „melagingus pranašus“ žiūri kaip į tuos, kurie neteisingai numato ateitį. Bet kai Jėzus ar apaštalai kalbėjo apie melagingus pranašus, jie dažniausiai kalbėjo apie tuos per Bažnyčia, suklaidinusi kitus, nemokėdama sakyti tiesos, laistydama ją arba apskritai skelbdama kitokią evangeliją ...

Mylimieji, nepasitikėkite kiekviena dvasia, bet išbandykite dvasias, ar jos priklauso Dievui, nes į pasaulį išėjo daug melagingų pranašų. (1 Jono 4: 1)

VARGAS JUMS

Yra Šventojo Rašto ištrauka, dėl kurios kiekvienas tikintysis turėtų stabtelėti ir susimąstyti:

Vargas tau, kai visi apie tave gerai kalba, nes jų protėviai taip elgėsi su melagingais pranašais. (Luko 6:26)

Kadangi šis žodis aidi nuo politiškai korektiškų mūsų bažnyčių sienų, derėtų nuo pat pradžių sau užduoti klausimą: Ar aš pats netikras pranašas?

Prisipažįstu, kad pirmuosius keletą šio apaštalavimo rašymo metų dažnai grumdavausi su šiuo klausimu ašarose, kadangi Dvasia dažnai paskatino mane atlikti pranašišką Krikšto tarnybą. Aš tiesiog nenorėjau rašyti, ką Viešpats verčia mane dėl dabarties ir ateities dalykų (o kai bandžiau bėgti ar peršokti laivą, „banginis“ visada išspjaudavo mane atgal į paplūdimį...)

Bet čia vėl atkreipiu dėmesį į gilesnę pirmiau pateiktos ištraukos prasmę. Vargas tau, kai visi apie tave kalba gerai. Bažnyčioje ir platesnėje visuomenėje taip pat yra baisi liga: tai yra beveik neurotiškas poreikis būti „politiškai korektiškam“. Nors mandagumas ir jautrumas yra gerai, išplauti tiesą „dėl ramybės“ – ne. ^[1]matyti Bet kokia kaina

Manau, kad šiuolaikinis gyvenimas, įskaitant gyvenimą Bažnyčioje, kenčia nuo apgaulingo nenoro įžeisti, kuris yra apdairumas ir geros manieros, tačiau per dažnai pasirodo esąs bailumas. Žmonės skolingi vienas kitam pagarbą ir tinkamą mandagumą. Bet mes taip pat esame skolingi vienas kitam tiesą, o tai reiškia pasipiktinimą. - arkivyskupas Charlesas J. Chaputas, OFM Cap. Perteikimas Cezariui: Katalikų politinis pašaukimas, 23 m. Vasario 2009 d., Torontas, Kanada

Šiandien tai nėra taip akivaizdu, kaip tada, kai mūsų vadovai nesugeba mokyti tikėjimo ir moralės, ypač kai jie yra būtini ir akivaizdžiai reikalingi.

Vargas Izraelio piemenims, kurie ganosi! Jūs nestiprinote nei silpnųjų, nei išgydėte ligonių, nei surišote sužeistuosius. Jūs negrįžote pasiklydusiųjų ir neieškojote pasiklydusiųjų ... Taigi jie buvo išsibarstę dėl piemens trūkumo ir tapo maistu visiems laukiniams žvėrims. (Ezekielio 34: 2–5)

Be piemenų avys pasiklysta. 23 psalmėje kalbama apie „gerąjį ganytoją“, vedantį savo avis per „mirties šešėlio slėnį“. su „meškere ir lazda“ paguosti ir vadovauti. Piemens lazda atlieka keletą funkcijų. Kriviu sugriebiama nuklydusi avis ir įtraukiama į bandą; personalas yra ilgas, kad padėtų apginti pulką, sulaikytų plėšrūnus. Taip yra ir su paskirtaisiais Tikėjimo mokytojais: jie turi atitraukti nuklydusius, taip pat atbaidyti „netikrus pranašus“, kurie juos suklaidintų. Paulius rašė vyskupams:

Saugokitės savęs ir visos kaimenės, kurios prižiūrėtojais jus paskyrė Šventoji Dvasia, kuriai rūpinatės Dievo bažnyčia, kurią jis įsigijo savo krauju. (Apaštalų darbai 20:28)

Ir Petras pasakė:

Tarp žmonių taip pat buvo netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie įves pražūtingas erezijas ir net išsigins juos išpirkusį Mokytoją, sukeldami greitą sunaikinimą. (2 p. 2:1)

Didžioji mūsų laikų erezija yra „reliatyvizmas“, tarsi dūmas prasiskverbęs į Bažnyčią, apsvaigindamas didžiules dvasininkų ir pasauliečių dalis troškimu, kad kiti apie juos „kalbėtų gerai“.

Visuomenėje, kurios mąstymą valdo „reliatyvizmo tironija“ ir kurioje politinis korektiškumas ir žmogiška pagarba yra svarbiausias kriterijus, ką reikia daryti ir ko vengti, samprata nukreipti žmogų į moralines klaidas neturi prasmės. . Stebėjimą tokioje visuomenėje sukelia tai, kad kažkas nesilaiko politinio korektiškumo ir, atrodo, pažeidžia vadinamąją visuomenės taiką. -Arkivyskupas Raymondas L. Burke'as, Apaštališkojo parašo prefektas, Apmąstymai apie kovą siekiant skatinti gyvenimo kultūrą, „InsideCatholic Partnership Dinner“, Vašingtonas, 18 m. Rugsėjo 2009 d

Šis politinis korektiškumas iš tikrųjų yra ta pati „melo dvasia“, kuri Senajame Testamente užkrėtė karaliaus Ahabo rūmų pranašus. ^[2]plg. 1 Karaliai 22 Kai Ahabas norėjo stoti į mūšį, jis paprašė jų patarimo. Visi pranašai, išskyrus vieną, jam pasakė, kad jam pasiseks nes žinojo, kad jei sakys priešingai, bus nubausti. Bet pranašas Michėjas pasakė tiesą, kad karalius iš tikrųjų mirs mūšio lauke. Už tai Michėjas buvo įmestas į kalėjimą ir šeriamas nedideliais daviniais. Būtent dėl ​​tos pačios persekiojimo baimės šiandien Bažnyčioje kilo kompromisinė dvasia. ^[3]plg Kompromisų mokykla

Tie, kurie meta iššūkį šiai naujai pagonybei, susiduria su sunkiu variantu. Arba jie atitinka šią filosofiją, arba susiduria su kankinystės perspektyva. -Fr. Johnas Hardonas (1914–2000), Kaip šiandien būti ištikimu kataliku? Būdamas ištikimas Romos vyskupui; http://www.therealpresence.org/eucharst/intro/loyalty.htm

Vakarų pasaulyje ta „kankinystė“ iki šiol nebuvo kruvina.

Mūsų laikais kaina, kurią reikia mokėti už ištikimybę Evangelijai, nebėra kabinama, traukiama ir dalijama ketvirčiais, bet dažnai būna atmesta iš rankų, išjuokiama ar parodijuojama. Tačiau Bažnyčia negali pasitraukti nuo užduoties skelbti Kristų ir jo Evangeliją kaip išganingąją tiesą, mūsų, kaip individų, didžiausios laimės šaltinį ir kaip teisingos bei humaniškos visuomenės pamatą. – Popiežius Benediktas XVI, Londonas, Anglija, 18 m. rugsėjo 2010 d.; Zenitas

Kai pagalvoju apie daugybę kankinių, kurie narsiai žuvo, kartais net sąmoningai keliaudami į Romą, kad būtų persekiojami… šiandien dvejojame pasisakyti už tiesą nes nenorime sugriauti savo klausytojų, parapijos ar vyskupijos pusiausvyros (ir prarasti savo „gerą“ reputaciją)... Aš drebu nuo Jėzaus žodžių: Vargas tau, kai visi apie tave kalba gerai.

Ar dabar sulaukiu palankumo žmonėms ar Dievui? O gal aš noriu įtikti žmonėms? Jei vis tiek bandyčiau įtikti žmonėms, nebūčiau Kristaus vergas. (Gal 1, 10)

Netikras pranašas yra tas, kuris pamiršo, kas yra jo Mokytojas – kuris padarė žmonėms malonų savo Evangeliją ir kitų pritarimą savo stabu. Ką Jėzus pasakys savo Bažnyčiai, kai stosime prieš Jo teismo sostą ir žiūrėsime į žaizdas Jo rankose ir kojose, o mūsų pačių rankas ir kojas tvarko kitų šlovinimas?

APIE HORIZONĄ

Pranašas yra tas, kuris pasakoja tiesą dėl savo kontakto su Dievu stiprybės - šiandienos tiesos, kuri, be abejo, nušviečia ir ateitį. —Kardinolas Josephas Ratzingeris (POPE BENEDICT XVI), Krikščionių pranašystės, „Post-Biblical Tradition“, Niels Christianas Hvidtas, Pratarmė, p. vii

Bandymas būti ištikimam palaimintojo Jono Pauliaus II raginimui jaunimui būti „ryto sargybiniais“ naujojo tūkstantmečio aušroje buvo sunki užduotis, „nuostabi užduotis“, kaip jis sakė. Iš karto aplink mus yra tiek daug nuostabių vilties ženklų ypač jaunimui, atsiliepusiam į Šventojo Tėvo kvietimą atiduoti savo gyvybę Jėzui ir Gyvybės Evangelijai. Ir kaip mes negalime būti dėkingi už mūsų Švenčiausiosios Motinos buvimą ir įsikišimą į jos šventoves visame pasaulyje? Tuo pat metu aušra turi ne atvyko, o atsimetimo tamsa toliau plinta visame pasaulyje. Dabar ji taip plačiai paplitusi, kad ši tiesa šiandien iš tikrųjų pradeda užgęsti kaip liepsna. ^[4]matyti Deganti žvakė Kiek iš jūsų esate man rašę apie savo artimuosius, kurie pasidavė šių dienų moraliniam reliatyvizmui ir pagonybei? Kiek aš meldžiausi ir verkiau tėvų, su kurių vaikai visiškai atsisakė tikėjimo? Kiek katalikų šiandien nebelaiko mišių aktualiomis, nes parapijos ir toliau uždaromos, o vyskupai įveža kunigus iš užsienio? Koks garsus grėsmingas maišto balsas ^[5]matyti Beveik persekiojimas būti pakeltas prieš Šventąjį Tėvą ir tikinčiuosius? ^[6]matyti Popiežius: Apostoazijos termometras Tai visi ženklai, kad kažkas baisaus nutiko.

Ir vis dėlto tuo pačiu metu, kai didžiulės Bažnyčios dalys pasiduoda pasaulio dvasiai, žiniai apie Dieviškasis gailestingumas pasiekia visą pasaulį. ^[7]plg Tiems, kurie patiria mirtiną nuodėmę Kaip tik tada, kai atrodytų, kad labiausiai nusipelnėme būti palikti – kaip sūnus palaidūnas, klūpantis kiaulių mėšle ^[8]plg. Luko 15: 11-32– Štai tada Jėzus atėjo pasakyti, kad ir mes esame pasiklydę ir be ganytojo, bet tai Jis yra gerasis Ganytojas, kuris atėjo dėl mūsų!

Kuris iš jūsų, turintis šimtą avių ir pametęs vieną iš jų, nepaliktų devyniasdešimt devynių dykumoje ir neieškotų pasiklydusios, kol ją suras? …But Sionas tarė: „Viešpats mane paliko; mano Viešpats mane pamiršo“. Ar gali motina pamiršti savo kūdikį, būti be švelnumo savo įsčių vaikui? Net jei ji pamirštų, aš niekada tavęs nepamiršiu... o grįžęs namo jis susišaukia draugus ir kaimynus ir jiems sako: „Džiaukitės su manimi, nes radau savo pasiklydusią avelę“. Sakau jums, lygiai taip pat danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio, nei dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos (Lk 15:4, Izaijas 49:14-15; Luko 15). :6-7)

Taip, kai kurie netikri mūsų dienų pranašai neturi vilties pasiūlyti. Jie kalba tik apie bausmę, nuosprendį, pražūtį ir niūrumą. Bet tai ne mūsų Dievas. JIS YRA meilė. Jis yra nuolatinis, kaip saulė, nuolat kviečiantis ir viliojantis žmoniją pas save. Nors mūsų nuodėmės gali kilti kaip tirštų, vulkaniškai juodų dūmų stulpai, kad užgožtų Jo šviesą, Jis visada šviečia už jos, laukdamas, kada pasiųs vilties spindulį Savo palaidūnams, kviesdamas juos grįžti namo.

Broliai ir seserys, daugelis iš mūsų yra netikrų pranašų. Tačiau Dievas taip pat iškėlė tikrų pranašų mūsų dienomis – Burkes, Chaputs, Hardons ir, žinoma, mūsų laikų popiežių. Mes nesame palikti! Bet ir mes negalime būti kvaili. Tikrai būtina išmokti melstis ir klausytis, kad atpažintume tikrojo Ganytojo balsą. Priešingu atveju rizikuojame supainioti vilkus su avimis arba patys tapti vilkais... ^[9]žiūrėti Išgirsti Dievo balso I dalį ir II dalis

Žinau, kad po mano išvykimo tarp jūsų ateis laukiniai vilkai, kurie negailės kaimenės. Ir iš jūsų pačių grupės pasirodys vyrai, iškraipantys tiesą, kad atitrauktų mokinius paskui save. Taigi būkite budrūs ir prisiminkite, kad trejus metus, naktį ir dieną, aš nepaliaujamai kiekvieną iš jūsų įspėjau su ašaromis. (Apaštalų darbai 20:29-31)

Išvaręs visus savuosius, jis eina jų priekyje, o avys seka paskui jį, nes atpažįsta jo balsą. Bet jie neseks paskui svetimą; jie bėgs nuo jo, nes neatpažįsta svetimų balso... (Jono 10:4-5)