TAI buvo tiek mažai laiko. Tvarka buvo viskas, ką galėjo rasti Marija ir Juozapas. Kas kilo Marijos galvoje? Ji žinojo, kad gimdo Išganytoją Mesiją ... bet mažame svirne? Dar kartą apėmusi Dievo valią, ji įžengė į arklidę ir pradėjo ruošti mažą ėdžią savo Viešpačiui.
Taip, Jėzau, man įdomu tas pats: Tu ateini pas mane, šitoje skurdžioje ir suterštoje širdyje? Tačiau, Viešpatie, aš seksiu tavo Motinos pavyzdžiu. Ji neprašė Juozapo sutvarkyti nukarusį šiaudinį stogą. Ji neprašė jo ištiesinti pasvirusių sijų ar užpildyti tarpus, pro kuriuos švietė nakties žvaigždės. Atvirkščiai, ji tyliai išvalė savo Sūnaus poilsio vietą – mažą medinę ėdalą, iš kurios ėsdavo avys. Ji nušluostė ją savo mantija, tada kruopščiai sutvarkė šviežius šiaudus, kuriuos jai atnešė jos vyras.
Viešpatie, aš negaliu sutvarkyti savo nukritusios valios jėgos. Atrodo, bejėgis ištiesinti pasvirusias savo silpnybės sijas. Ir man nepavyko gerais darbais užpildyti savo sielos spragų. Aš tikrai vargšas Viešpatie. Bet Marija man parodo, ką daryti: paruošti mano širdį švariu nuolankumo šiaudeliu. Ir tai darau, pripažindamas savo nuodėmes jūsų akivaizdoje – jūs, kurie pažadate „atleisti mūsų nuodėmes ir apvalyti mus nuo visų nusikaltimų“ (1 Jn 1, 9). (Kažkaip atrodo, kad ji padeda sutvarkyti mano mažą širdelę su savo sutuoktinio Šventosios Dvasios pagalba...)
Jūs nevengėte arklidės skurdo, bet nusileidote ėdžios skurdui. Mano sielos sienos tikrai skurdžios... bet aš paruošiau savo širdį, savo „ėdžios“ jūsų malone. O dabar laukiu kol ateisi. Leisk man tave mylėti Jėzau! Leisk pabučiuoti tavo antakį. Leisk man laikyti tave prieš savo širdį, kaip tą šventą naktį padarė Marija.
Nes tu atėjai ne dėl rūmų.
Tu atėjai dėl manęs.
O nuolankusis lankytojau, tu ateini pas mane!
