Pirmą kartą paskelbta 8 m. Kovo 2007 d.
TAI visoje Šiaurės Amerikos bažnyčioje ūžia apie didėjančias tiesos sakymo kainas. Vienas iš jų – galimas Bažnyčios trokštamo „labdaros“ mokesčių statuso praradimas. Tačiau tai reiškia, kad pastoriai negali pateikti politinės darbotvarkės, ypač per rinkimus.
Tačiau, kaip matėme Kanadoje, tą patarlių liniją smėlyje suardo reliatyvizmo vėjai.
Kalgario katalikų vyskupui Fredui Henriui per paskutinius federalinius rinkimus Kanados mokesčių tarnybos pareigūnas grasino už jo atvirą mokymą apie santuokos prasmę. Pareigūnas pasakė vyskupui Henriui, kad Kalgario Katalikų bažnyčios labdaros mokesčių statusui gali kilti pavojus dėl jo ryžtingo pasipriešinimo homoseksualų „santuokai“ per rinkimus. -„Lifesite“ naujienos, 6 m. Kovo 2007 d
Žinoma, vyskupas Henris veikė visiškai ne tik kaip ganytojas – mokyti religinių principų, bet ir naudotis žodžio laisve. Atrodo, kad jis nebeturi nė vienos teisės. Tačiau tai nesutrukdė jam ir toliau kalbėti tiesos. Kaip jis kartą man pasakė kolegijos renginyje, kuriame kartu tarnavome: „Man būtų mažiau rūpi, ką kas galvoja“.
Taip, mielas vyskupas Henrikai, toks požiūris jums kainuos. Bent jau taip pasakė Jėzus:
Jei pasaulis tavęs nekenčia, suprask, kad jis manęs nekentė pirmiausia ... Jei jie mane persekiojo, jie taip pat tave persekios. (Jono 15:18, 20)
TIKRA IŠLAIDA
Bažnyčia yra kviečiama saugoti tiesą, o ne jos labdaringą statusą. Į Būkite tyliai norint išlaikyti pilną surinkimo krepšelį ir sveiką parapijos ar vyskupijos biudžetą, reikia mokėti – prarastų sielų kaina. Saugoti labdaros statusą taip, lyg tai būtų dorybė už tokią kainą, tikrai yra oksimoronas. Tiesos, net pačių sunkiausių tiesų, slėpime nėra nieko labdaros, kad neprarastumėte atleisto nuo mokesčių statuso. Kokia nauda bažnyčioje degti šviesas, jei pamesime aveles suoluose, kas yra Bažnyčia, Kristaus Kūnas?
Paulius ragina skelbti Evangeliją „metu ir ne laiku“, nesvarbu, ar tai patogu, ar ne. Jono 6:66 Jėzus prarado daug pasekėjų, nes mokė sudėtingos tiesos apie Jo eucharistinį buvimą. Tiesą sakant, tuo metu, kai Kristus buvo nukryžiuotas, po tuo kryžiumi buvo tik keli pasekėjai. Taip, visa Jo „donorų bazė“ dingo.
Evangelijos skelbimas kainuoja. Tiesą sakant, tai kainuoja viską.
Jei kas ateina pas mane neapkęsdamas savo tėvo ir motinos, žmonos ir vaikų, brolių ir seserų ir net savo gyvybės, jis negali būti mano mokinys. Kas neneša savo kryžiaus ir neseka paskui mane, negali būti mano mokinys. Kuris iš jūsų, norintis statyti bokštą, pirmas nesėda ir neapskaičiuoja išlaidų, kad pamatytų, ar užteks jo užbaigimui? (Lk 14:26-28)
PRAKTINIAI KALBĖJIMAS
Žinoma, rūpestis yra praktiškas. Turime nuolat įjungti lemputes ir veikti šilumą ar oro kondicionierių. Bet aš sakyčiau taip: jei kongregacijos neduos kolekcijos, nes negaus mokesčių kvito, galbūt duris reikėtų uždaryti ir bažnyčią parduoti. Šventajame Rašte nematau, kur mus raginti duoti if gauname mokesčių kvitą. Ar našlė, davusi kelis centus, praktiškai visas savo santaupas, gavo mokesčių kvitą? Ne. Bet ji gavo Jėzaus pagyrimą ir amžinąjį sostą Danguje. Jei mes, krikščionys, darome spaudimą savo vyskupams, kad aukojame tik tada, kai nurašymas yra priimtinas, galbūt turėtume patirti vakciną: privatumo skurdą.
Ateina ir jau atėjo laikai, kai Bažnyčia neteks daug daugiau nei jos labdaros statusas. Popiežius Jonas Paulius ragino jaunimą – tą naujos kartos mokesčių mokėtojus – tapti Kristaus liudytojais ir, jei reikia, „liudytojais kankiniais“. Pasak Pauliaus VI, Bažnyčios misija yra evangelizuoti: tapti autentiškais krikščionimis, sielomis, apimančiomis paprastumo, skurdo ir meilės dvasią.
Ir drąsos.
Mes turime padaryti visų tautų mokiniais, su vyriausybės pagalba ar be jos. Ir jei žmonės nepakils patenkinti praktinių mūsų laikų evangelistų poreikių, Kristaus nurodymai buvo aiškūs: purtykite dulkes nuo sandalų ir eikite toliau. O kartais judėti reiškia atsigulti ant kryžiaus ir viską pamesti.
Būk vienas pasaulietis ar dvasininkas, tai ne laikas tylėti. Jei nesutikome su išlaidomis, nesupratome nei savo misijos, nei mūsų Gelbėtojo. Jei mes do Priimdami kainą, mums gali tekti prarasti „pasaulį“, bet mes įgysime savo sielas – kaip ir kitas sielas tuo pačiu metu. Tokia yra Bažnyčios misija – sekti Kristaus pėdomis – ne tik į Siono kalną, bet ir į Kalvarijos kalną... ir pro šiuos siaurus vartus į spindinčią Prisikėlimo aušrą.
Nebijokite išeiti į gatves ir viešas vietas, pavyzdžiui, pirmieji apaštalai, skelbę Kristų ir gerąją išganymo žinią miestų, miestelių ir kaimų aikštėse. Ne laikas gėdytis Evangelijos! Atėjo laikas pamokslauti nuo stogų. Nebijokite išeiti iš patogių ir įprastų gyvenimo būdų, kad galėtumėte priimti iššūkį Kristų pažinti šiuolaikiniame „didmiestyje“. Būtent jūs turite „išeiti į šaligatvį“ ir pakviesti visus sutiktus žmones į pokylį, kurį Dievas paruošė savo žmonėms. Evangelija neturi būti slepiama dėl baimės ar abejingumo. Tai niekada nebuvo skirta paslėpti privačiai. Jis turi būti pastatytas, kad žmonės pamatytų jo šviesą ir pagirtų mūsų dangiškąjį Tėvą. - POPIENAS JOHN PAULIS II, Pasaulinė jaunimo diena, Denveris, CO, 1993 m
Amen, amen, sakau jums: joks vergas nėra didesnis už savo šeimininką ir nė vienas pasiuntinys nėra didesnis už tą, kuris jį siuntė. Jei tai supranti, esi palaimintas, jei tai darai. (Jono 13:16-17)
Klausykitės šių dalykų:
Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:
Sekite Marko raštus čia:
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
