AS nuo prieš pusmetį prasidėjusios audros mūsų ūkyje prasidėjo atnaujinimo ir remonto darbai, aš atsidūriau visiškoje vietoje. Aštuoniolika metų tarnyba visą darbo dieną, kartais gyvenanti ties bankroto, izoliacijos riba ir bandanti atsakyti į Dievo raginimą būti „budėtoju“, augindama aštuonis vaikus, apsimetinėdama ūkininku ir išlaikydama tiesų veidą ... atėmė savo rinkliavą. . Metai žaizdų guli atviri, o aš esu uždususi savo akyse.
Taigi, aš leidžiuosi į naktį, ta vieta tikėjimo tamsa kur reikia nuplėšti ir paguldyti ant Kryžiaus ... mano kryžiaus ... su visa mano disfunkcija, nuodėme ir skurdu. Tai vieta, kur visos paguodos išnyksta kaip fantomai ir yra tik dykumos vilko kaukimas, kuris tyko melo, pagundų ir nevilties. Tačiau už tamsos yra nauja aušra. Aš to nematau. Aš to negaliu pajusti. Aš negaliu to žinoti ... ne savo protu, išskyrus tai, kad žinau, jog Jėzus Kristus jau nutiestas kelias. Taigi, dabar turiu su juo įeiti į kapą; Turiu nusileisti kartu su Juo į savo sukurtus Hadus, kad aš, aš, tiesa Aš padariau pagal Dievo atvaizdą, gali pakilti. Būtent link to ir einu šią naktį su palaužta ir suplyšusia širdimi, viską palikdama. Nes daugiau neturiu ką duoti.
Turime žinoti ir, tiesą sakant, pajusti kauluose, kas mums negerai; turime žiūrėti į veidą ir pripažinti tai be kompromisų sąžiningumo. Be šio „ieškančio moralinio inventoriaus“, be šios kelionės į savo vidinį pragarą mes nepajusime savęs pakeisti savo būties ir regėjimo būdą. Kartu turime pažadinti tai, kas mumyse yra panašu į dievą, kas yra turtinga, vaisinga ir nepalaužiama, kas yra tęstinė su išganingaisiais Dievo planais. —Vyskupas Robertas Barronas, Ir dabar aš matau; citata: catholicexchange.com
Aš myliu jus visus. Visada. Ačiū, kad davei pertrauką per Kalėdas.
Jus myli.
