DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
11 m. spalio 2017 d
Dvidešimt septintos savaitės trečiadienis įprastu laiku
Pasirinkti Memorialas Popiežiaus Šv. Jonas XXIII
Liturginiai tekstai čia
KAS ŽINOTINA PRIEŠ mokydamas „Tėve mūsų“, Jėzus sako apaštalams:
Tai yra kaip tu turi melstis. (Mt 6, 9)
Taip, kaip, nebūtinai ką. Tai yra, Jėzus atskleidė ne tiek turinį, ką melstis, bet širdies nusiteikimą; Jis maldavo ne tiek konkrečiai, kiek mums rodė kaip, kaip Dievo vaikai, priartėti prie Jo. Tik pora anksčiau Jėzus pasakė: „Meldžiantis nesiblaškyk kaip pagonys, kurie mano, kad juos išgirs dėl daugybės jų žodžių“. [1]Mattas 6: 7 Greičiau ...
…ateina valanda ir jau čia, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa; ir iš tiesų Tėvas ieško tokių žmonių, kurie jį garbintų. (Jono 4:23)
Garbinti Tėvą „dvasia“ reiškia garbinti Jį su širdimi, kalbėtis su Juo kaip su mylinčiu tėvu. Garbinti Tėvą „tiesoje“ reiškia ateiti pas Jį tikrovėje, kas Jis yra – ir kas aš esu, ir kas nesu. Jei apmąstysime, ko Jėzus čia moko, pamatysime, kad Tėve mūsų mums atskleidžia, kaip melstis „dvasia ir tiesa“. Kaip melstis širdimi.
MŪSŲ…
Iš karto Jėzus mus moko, kad nesame vieni. Tai yra, kaip Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus, Jėzus paima mūsų maldą ir atneša ją prieš Tėvą. Per Įsikūnijimą Jėzus yra vienas iš mūsų. Jis taip pat yra vienas su Dievu, todėl, kai tik ištariame „mūsų“, turime būti pilni tikėjimo ir tikrumo, kad mūsų malda bus išklausyta su paguoda, kad Jėzus yra su mumis, Emanuelis, o tai reiškia "Dievas su mumis." [2]Mattas 1: 23 Nes kaip Jis pasakė, „Aš esu su tavimi visada, iki amžiaus pabaigos“. [3]Mattas 28: 15
Turime ne vyriausiąjį kunigą, kuris nesugebėtų atjausti mūsų silpnybių, bet tą, kuris buvo visais atžvilgiais panašiai išmėgintas, tačiau be nuodėmės. Tad drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę, kad laiku gautume pagalbą. (Žyd 4, 15–16)
TĖVAS…
Jėzus aiškiai pasakė, kokią širdį turėtume turėti:
Amen, sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikas, neįeis į ją. (Morkaus 10:25)
Kreipimasis į Dievą kaip „Aba“, kaip „Tėvas“, patvirtina, kad nesame našlaičiai. Kad Dievas yra ne tik mūsų Kūrėjas, bet ir tėvas, globėjas, globėjas. Tai nepaprastas apreiškimas, kas yra pirmasis Trejybės asmuo.
Ar gali motina pamiršti savo kūdikį, būti be švelnumo savo įsčių vaikui? Net jei ji pamirštų, aš niekada tavęs nepamiršiu. (Izaijo 49:15)
KAS MENAS DANGUJE…
Maldą pradedame su pasitikėjimu, bet toliau nuolankiai žiūrime į viršų.
Jėzus nori, kad nukreiptume akis ne į laikinus rūpesčius, o į dangų. „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“ Jis pasakė. Kaip „Svetimieji ir ateiviai“ [4]plg. 1 Pet 2, 11 čia, žemėje, turėtume…
Galvok apie tai, kas yra aukščiau, o ne apie tai, kas žemėje. (Kolosiečiams 3:2)
Kai mūsų širdys yra nukreiptos į amžinybę, mūsų problemos ir rūpesčiai įgauna tinkamą perspektyvą.
pašventintas Tavo VARDU…
Prieš kreipdamiesi į Tėvą, pirmiausia pripažįstame, kad Jis yra Dievas, o aš ne. Kad Jis yra galingas, nuostabus ir visagalis. Kad aš esu tik būtybė, o Jis – Kūrėjas. Šia paprasta Jo vardo gerbimo fraze mes dėkojame ir šloviname Jį už tai, kas Jis yra, ir už tai, ką Jis mums suteikė. Be to, mes pripažįstame, kad viskas ateina Jo leistina valia, todėl yra priežastis dėkoti, kad Jis žino, kas yra geriausia, net ir sunkiose situacijose.
Visomis aplinkybėmis dėkokite, nes tokia yra Dievo valia jums Kristuje Jėzuje. (1 Tesalonikiečiams 5:18)
Būtent šis pasitikėjimo, padėkos ir šlovinimo veiksmas atkreipia mus į Dievo buvimą.
Įeikite į jo vartus su padėka, į jo kiemus su pagyrimu. Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą... (Psalmė 100:4)
Būtent šis pagyrimo aktas iš tikrųjų padeda man vėl pradėti vaikišką širdį.
TEIKITE TAVO KARALYSTĖ…
Jėzus dažnai sakydavo, kad Karalystė arti. Jis mokė, kad nors po mirties ateina amžinybė, Karalystė gali ateiti dabar dabartiniu momentu. Karalystė dažnai buvo laikoma Šventosios Dvasios sinonimu. Tiesą sakant, „vietoj šio prašymo kai kurie ankstyvieji Bažnyčios tėvai rašo: „Tenužengia ant mūsų jūsų Šventoji Dvasia ir apvalo mus“. [5]plg. išnaša NAB pagal Luko 11:2 Jėzus moko, kad gero darbo, kiekvienos pareigos, bet kokio mūsų įkvėpimo pradžia turi rasti savo galią ir vaisingumą iš vidinio gyvenimo: iš viduje esančios Karalystės. Tavo karalystė ateik yra tarsi sakymas: „Ateik, Šventoji Dvasia, pakeisk mano širdį! Atnaujink mano mintis! Užpildyk mano gyvenimą! Tegul Jėzus karaliauja manyje!
Atgailaukite, nes artėja dangaus karalystė. (Mato 4:17)
Tebūnie Tavo valia…
Dievo karalystė yra iš esmės susijusi su dieviškąja valia. Visur, kur vykdoma Jo valia, ten yra Karalystė, nes Dieviškoji Valia apima visas dvasines gėrybes. Dieviškoji Valia yra pati Meilė; o Dievas yra meilė. Štai kodėl Jėzus palygino Tėvo valią su savo „maistu“: gyventi pagal dieviškąją valią reiškė gyventi Tėvo prieglobstyje. Taigi melstis tokiu būdu reiškia tapti mažu vaiku, ypač išbandymų viduryje. Tai Dievo apleistos širdies požymis, atsispindintis Dviejose Marijos ir Jėzaus Širdyse:
Tebūnie man tai daroma pagal tavo valią. (Luko 1:38)
Tebūnie ne mano, o tavo valia. (Luko 22:42)
ŽEMĖJE, KAIP DANGUJE…
Jėzus mus moko, kad mūsų širdys turi būti tokios atviros ir apleistos dieviškajai valiai, kad ji būtų įvykdyta mumyse „kaip yra danguje“. Tai reiškia, kad danguje šventieji ne tik „vykdo“ Dievo valią, bet „gyvena“ pagal Dievo valią. Tai yra, jų pačių ir Šventosios Trejybės valia yra viena ir ta pati. Taigi tarsi sakoma: „Tėve, tebūna Tavo valia ne tik manyje, bet ir tebūna mano, kad Tavo mintys būtų mano mintys, Tavo kvėpavimas būtų mano kvėpavimas, Tavo veikla mano veikla“.
...jis ištuštėjo, įgaudamas vergo pavidalą... jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, net iki mirties ant kryžiaus. (Fil 2, 7–8)
Šventoji Trejybė viešpatauja visur, kur gyvena Dievo Valia, ir tokia yra tobulinama.
Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas mylės jį, ir mes ateisime pas jį ir apsigyvensime su juo… kas laikosi jo žodžio, Dievo meilė jame tikrai tobula. (Jono 14:23; 1 Jono 2:5)
DOVANOK MUMS ŠIAI DIENAI MŪSŲ KASDIENĖS DUONOS…
Kai izraelitai rinko maną dykumoje, jiems buvo liepta pasilikti ne daugiau, nei kasdien reikia. Kai jie neklausė, mana sukirmijo ir dvokė. [6]plg. Išėjimas 16:20 Jėzus taip pat mus moko pasitikėti Tėvą būtent tai, ko mums reikia kiekvieną dieną, su sąlyga, kad pirmiausia sieksime Jo Karalystės, o ne savo. Mūsų „kasdieninė duona“ yra ne tik maistas, kurio mums reikia, bet ir Jo dieviškosios valios maistas, o ypač Įsikūnijęs Žodis: Jėzus, Šventojoje Eucharistijoje. Tik melstis už „kasdienę“ duoną reiškia pasitikėti kaip mažu vaiku.
Taigi nesijaudink ir sakyk: 'Ką valgysime?' arba "Ką gerti?" arba "Ką mes apsirengsime?" …Jūsų dangiškasis Tėvas žino, kad jums jų visų reikia. Bet pirmiausia ieškokite (Dievo) karalystės ir jo teisumo, o visa tai jums dar bus duota. (Mt 6, 31-33)
Atleisk MUMS MŪSŲ PAŽEIDIMUS…
Tačiau kaip dažnai aš nesišaukiu Tėvo mūsų! Šlovinti ir dėkoti Jam bet kokiomis aplinkybėmis; ieškoti Jo Karalystės pirmiau nei savosios; teikti pirmenybę Jo valiai nei manoji. Tačiau Jėzus, žinodamas žmogišką silpnumą ir tai, kad mums dažnai nepasiseks, moko mus kreiptis į Tėvą, prašyti atleidimo ir pasitikėti Jo dievišku gailestingumu.
Jei mes pripažįstame savo nuodėmes, jis yra ištikimas ir teisingas, atleis mūsų nuodėmes ir išvalys mus nuo visų neteisėtų veiksmų. (1 Jono 1: 9)
KAIP MES ATLIEDOME TIEMS, KURIE MUS PRISIŽIDŽIA…
Nuolankumas, su kuriuo pradedame „Tėve mūsų“, išlaikomas tik tada, kai dar labiau pripažįstame, kad esame visi nusidėjėliai; kad nors brolis mane sužeidė, aš ir kitus sužalojau. Dėl teisingumo privalau atleisti savo artimui, jei ir aš noriu, kad man būtų atleista. Kai man sunku melstis dėl šio prašymo, man tereikia prisiminti daugybę savo trūkumų. Taigi šis kreipimasis yra ne tik teisingas, bet ir sukelia nuolankumą ir užuojautą kitiems.
Mylėk savo artimą kaip save patį. (Mt 22:39)
Tai išplečia mano širdį mylėti taip, kaip myli Dievas, ir taip padeda man tapti dar vaikiškesniam.
Palaiminti gailestingieji, nes jiems bus parodytas gailestingumas. (Mato 5:7)
NEVESK MŪSŲ Į GUNDĄ…
Nuo Dievo „nieko nevilioja“, sako Šv. Jokūbas, [7]plg. Jokūbo 1:13 šis kreipimasis yra malda, kurios šaknys yra tiesoje, kad nors ir mums atleista, esame silpni ir pavaldūs „jausmingas geismas, pagunda akims ir pretenzingas gyvenimas“. [8]1 Jonas 2: 16 Kadangi turime „laisvą valią“, Jėzus mus moko maldauti, kad Dievas panaudotų šią dovaną Jo šlovei, kad galėtumėte…
...pateikite save Dievui kaip prisikeltus iš numirusių ir savo kūno dalis Dievui kaip teisumo ginklus. (Romiečiams 6:13)
BET išgelbėk mus nuo blogio.
Galiausiai, Jėzus moko mus kiekvieną dieną prisiminti, kad esame dvasinėje kovoje „Su kunigaikštystėmis, su valdžia, su šios dabartinės tamsos pasaulio valdovais, su piktosiomis dvasiomis danguje“. [9]Eph 6: 12 Jėzus neprašytų mūsų melstis už „ateitą karalystę“, nebent mūsų maldos paspartintų šį atėjimą. Taip pat Jis nemokytų mūsų melstis už išlaisvinimą, jei tai iš tikrųjų nepadėtų mums kovoje su tamsos galiomis. Šis paskutinis kreipimasis tik dar labiau patvirtina mūsų priklausomybės nuo Tėvo svarbą ir mūsų poreikį būti kaip mažiems vaikams, kad patektume į Dangaus Karalystę. Tai taip pat primena mums, kad mes dalijamės Jo valdžia blogio galių atžvilgiu.
Štai aš daviau tau galią „trypti gyvates“ ir skorpionus bei visą priešo jėgą ir niekas tau nepakenks. Tačiau džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios, bet džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. (Lk 10-19-20)
AMEN
Pabaigai, nes Jėzus mus išmokė kaip melstis naudojant šiuos žodžius, tada Tėve mūsų savaime tampa tobula malda. Štai kodėl šiandienos Evangelijoje taip pat girdime Jėzų sakant:
Kai meldžiatės, pasakyti: Tėve, tavo vardu pašventintas...
Kai mes tai sakome su širdimi, mes tikrai atrakiname „Kiekvienas dvasinis palaiminimas danguje“ [10]Eph 1: 3 kurie yra mūsų per Jėzų Kristų, mūsų brolį, draugą, Tarpininką ir Viešpatį, kuris išmokė mus melstis.
Didysis gyvenimo slėpinys, atskiro žmogaus ir visos žmonijos istorija yra glūdi ir visada yra Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ žodžiuose, kurių Jėzus atėjo iš dangaus mus išmokyti ir kuris apibendrina visą žmogaus filosofiją. kiekvienos sielos, kiekvienos tautos ir kiekvieno amžiaus, praeities, dabarties ir ateities gyvenimą ir istoriją. —POPE ST. Jonas XXIII, Magnificat, 2017 m. spalio mėn.; p. 154
Palaimink tave ir ačiū už
remdamas šią ministeriją.
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
