„Gimimas“, Lorenzo Monakas; 1409 m
Pirmą kartą paskelbta 27 m. Gruodžio 2006 d
Kodėl jis guli tokioje niekšybėje, kur maitinasi jautis ir asilas? -Kas tai yra vaikas ?, Christmas Carol
NE sargybinių palyda. Jokio angelų legiono. Net ne sutikimas vyriausiųjų kunigų kilimėlis. Kūną įsikūnijusį Dievą į pasaulį pasitinka jautis ir asilas.
Ankstyvieji tėvai aiškino šiuos du tvarinius kaip žydų ir pagonių, taigi ir visos žmonijos, simbolius, tačiau vidurnakčio Mišiose kilo mintis apie tolesnį aiškinimą.
BUMBĖ KAIP LAXIS
Tai atneša mums skausmą. Tai palieka tuštumą. Tai skatina sunerimti sąžinę. Ir vis tiek mes prie jo grįžtame: ta pati sena nuodėmė. Taip, kartais mes esame „nebylūs kaip jautis“, kai tenka vėl ir vėl pakliūti į tuos pačius spąstus. Mes atgailaujame, bet tada nesiimame reikiamų veiksmų, kad vėl nenukristume. Mes nevengiame artima nuodėmės progair taip nuolat krenta vėl į nuodėmę. Tikrai, mes turime supainioti angelus!
Tai nėra akivaizdžiau nei kolektyvine prasme. Toliau atmesdami savo tautas nuo Dievo ir jo nustatytų moralės įstatymų, matome, kad mūsų gyventojai mažėja („mirties kultūroje“), smurto daugėja, savižudybių daugėja, godumas ir korupcija didėja, o pasaulinė įtampa didėja. Bet mes neužmezgame ryšio. Mes esame nebylūs kaip jautis.
Mes taip pat šioje „intelektualinėje“ ir „apšviestoje“ epochoje istoriniu požiūriu netyrinėjame, kaip krikščionybė transformavo civilizaciją, nuo Romos imperijos laikų iki šios dienos. Tai paprastas faktas. Bet mes greitai pamirštame - arba dažniausiai - pasirenkame ne matyti. Durnas. Tiesiog nebylus.
Tačiau šis jautis yra laukiamas Viešpaties arklidėje. Jėzus atėjo ne dėl šulinio, o dėl ligonių.
PASKIRTAS KAIP ASS
Tas asilas reiškia tuos, kurie esame „užsispyrę kaip asilas“. Tas kabinimasis ant senų nesėkmių, kurių atsisakome leisti, daužydami sau galvą pavargusiu senu du po keturis.
Šiandien Jėzus sako:
Paleisk. Aš tau jau atleidau už tą nuodėmę. Pasitikėk mano Gailestingumu. Aš tave myliu. Tai yra mano atėjimo tikslas: imti tavo nuodėmės amžinai. Kodėl juos grąžinate į arklidę?
Taip pat tas užsispyrimas tegul Dievas mus myli. Prisimenu draugo žodžius, kurie man kartą pasakė: „Tegul Dievas myli tave“. Taip, mes stengiamės daryti tą ar tą poelgį, bet niekada neleiskime, kad Dievas padarytų už mus. O poelgis, kurį jis nori padaryti, yra mylėk mus dabar, kokie esame. „Bet aš nevertas. Esu nusivylimas. Aš esu nuodėmingas “, - atsakome mes.
O Jėzus sako:
Taip, tu nevertas ir esi nuodėmingas. Bet jūs nesate nusivylimas! Ar nusiviliate, kai matote kūdikį, mokantį vaikščioti, bet paskui krentantį žemyn? Arba kai pamatai naujagimį, kuris negali pats maitintis? Ar mažas, kuris verkia tamsoje? Tu esi tas vaikas. Jūs tikitės daugiau nei aš tikiuosi! Nes tik aš galiu išmokyti tave vaikščioti. Aš tave pamaitinsiu. Guosiu tave tamsoje. Aš padarysiu tave vertą. Bet tu turi leisti man tave mylėti!
Blogiausias užsispyrimas yra nenoras matyti save dieviškoje tiesos šviesoje, kuri atskleidžia nuodėmę, kad išsivaduotų; dvasia pripažinti mūsų skurdą, poreikį išganytojui. Beveik visi turi tokio užsispyrimo, kuris vadinamas kitu vardu, dalį: Pvažiuoti. Bet ir šias širdis Kristus sveikina savo arklidėje.
Ne, tai buvo ne laisvas ir sklandantis erelis, nei galingas ir galingas liūtas, bet jautis ir asilas kuriuos Dievas įsileido į savo gimimo arklidę.
Ai, man dar yra vilties.
Dievas tapo žmogumi. Jis atėjo gyventi tarp mūsų. Dievas nėra tolimas: jis yra „Emanuelis“, Dievas su mumis. Jam nesvetima: jis turi veidą, Jėzaus veidą. —POPE BENEDICT XVI, kalėdinė žinutė “Urbi ir Orbi“, 25 m. Gruodžio 2010 d
