Apie mūsų orumo atgavimą

Gyvenimas visada geras.
Tai instinktyvus suvokimas ir patirties faktas,
ir žmogus yra pašauktas suvokti gilią priežastį, kodėl taip yra.
Kodėl gyvenimas yra geras?
—POPE ST. Jonas Paulius II,
„Evangelium Vitae“, 34

KĄ atsitinka žmonių protams, kai jų kultūra — a mirties kultūra — informuoja juos, kad žmogaus gyvybė yra ne tik vienkartinė, bet, regis, egzistencinis blogis planetai? Kas nutinka vaikų ir jaunuolių psichikai, kuriems nuolat kartojama, kad jie yra tik atsitiktinis šalutinis evoliucijos produktas, kad jų egzistavimas „perpildo“ žemę, kad jų „anglies pėdsakas“ griauna planetą? Kas nutinka senjorams ar ligoniams, kai jiems pasakoma, kad jų sveikatos problemos „sistemai“ per brangiai kainuoja? Kas nutinka jaunimui, kuris skatinamas atmesti savo biologinę lytį? Kas atsitinka su žmogaus savęs įvaizdžiu, kai jo vertę apibrėžia ne įgimtas orumas, o produktyvumas?

Jei tai, ką pasakė popiežius Jonas Paulius II, yra tiesa, kad gyvename 12 Apreiškimo knygos skyriuje (žr. Darbo skausmai: gyventojų mažėjimas?) — Tada aš tikiu, kad Šv atsakymai į tai, kas atsitinka žmonėms, kurie buvo taip nužmoginti:

Supraskite tai: paskutinėmis dienomis bus baisūs laikai. Žmonės bus egocentriški ir pinigų mylėtojai, išdidūs, išdidūs, įžeidūs, nepaklusnūs tėvams, nedėkingi, nereligingi, bejausmiai, negailestingi, šmeižikiški, palaidūnai, žiaurūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, neapgalvoti, pasipūtę, malonumų mėgėjai. o ne Dievo mylėtojai, nes jie apsimeta religija, bet neigia jos galią. (2 Tim 3, 1–5)

Šiais laikais žmonės man atrodo tokie liūdni. Tik nedaugelis prisiriša prie „kibirkšties“. Tarsi Dievo šviesa užgeso daugelyje sielų (žr Deganti žvakė).

... didžiulėse pasaulio vietose tikėjimui gresia išnykti kaip liepsnos, kuri nebeturi kuro. – Jo Šventenybės POPIEŽIAUS BENEDIKTO XVI laiškas visiems pasaulio vyskupams, 12 m. kovo 2009 d.

Ir tai neturėtų stebinti, nes mirties kultūrai skleidžiant savo devalvuojančią žinią į žemės pakraščius, taip pat mažėja žmonių vertės ir tikslo jausmas.

...dėl piktadarystės daugėjimo daugelio meilė atšals. (Mt 24, 12)

Tačiau kaip tik šioje tamsoje mes, Jėzaus sekėjai, esame pašaukti šviesti kaip žvaigždės... ^[1]Phil 2: 14-16

Atgauti mūsų orumą

Išdėliojus a nerimą keliantis pranašiškas paveikslas Popiežius Jonas Paulius II taip pat davė priešnuodį galutinei „mirties kultūros“ trajektorijai. Jis pradeda klausdamas: kodėl gyvenimas yra geras?

Šis klausimas yra visur Biblijoje ir nuo pat pirmųjų puslapių sulaukia galingo ir nuostabaus atsakymo. Gyvybė, kurią Dievas suteikia žmogui, visiškai skiriasi nuo visų kitų gyvų būtybių gyvenimo, nes žmogus, nors ir sukurtas iš žemės dulkių (plg. Pr 2:7, 3:19; Jobo 34:15; Ps 103:14; 104:29), yra Dievo pasireiškimas pasaulyje, jo buvimo ženklas, jo šlovės pėdsakas (plg. Pr 1, 26–27; Ps 8, 6). Štai ką šventasis Liono Irenėjus norėjo pabrėžti savo garsiuoju apibrėžimu: „Žmogus, gyvas žmogus, yra Dievo šlovė“. —POPE ST. Jonas Paulius II, „Evangelium Vitae“, n. 34 m

Tegul šie žodžiai įsiskverbia į jūsų esybės šerdį. Jūs nesate „lygus“ su šliužais ir beždžionėmis; jūs nesate šalutinis evoliucijos produktas; tu nesi gedimas žemės paviršiuje... tu esi Dievo kūrinijos pagrindinis planas ir viršūnė, „Dievo kūrybinės veiklos viršūnė, kaip jo karūna“, – sakė velionis šv.^[2]„Evangelium Vitae“, n. 34 m Pažvelk aukštyn, brangioji siela, pažvelk į veidrodį ir pamatyk tiesą, kad tai, ką Dievas sukūrė, yra „labai gera“ (Pradžios 1:31).

Kad būtumėte tikri, nuodėmė turi vienu ar kitu laipsniu subjaurojo mus visus. Senatvė, raukšlės ir žili plaukai tik primena, kad „paskutinis sunaikinamas priešas yra mirtis“.^[3]1 Cor 15: 26 Bet mūsų prigimtinė vertė ir orumas niekada nesensta! Be to, kai kurie gali paveldėti sugedusius genus arba būti apsinuodiję įsčiose per išorines jėgas arba suluošinti per nelaimingą atsitikimą. Netgi „septynios mirtinos nuodėmės“, kuriomis linksminomės (pvz., geismas, rijumas, tinginys ir kt.), subjaurojo mūsų kūnus.

Tačiau būti sukurtas pagal „Dievo paveikslą“ peržengia mūsų šventyklas:

Biblijos autorius šio įvaizdžio dalimi laiko ne tik žmogaus viešpatavimą pasauliui, bet ir išskirtinai žmogiškus dvasinius gebėjimus, tokius kaip protas, gėrio ir blogio atskyrimas bei laisva valia: „Jis pripildė juos pažinimo ir supratimo, parodė jiems gėrį ir blogį“ (Sir 17:7). Gebėjimas pasiekti tiesą ir laisvę yra žmogaus prerogatyvos, nes žmogus yra sukurtas pagal savo Kūrėjo, tikro ir teisingo Dievo, paveikslą. (plg. Dt 32, 4). Žmogus vienas, tarp visų matomų tvarinių, „gali pažinti ir mylėti savo Kūrėją“. -„Evangelium Vitae“, 34

Vėl būti mylimam

Jei daugelio meilė pasaulyje atšalo, tai krikščionių vaidmuo yra atkurti tą šilumą mūsų bendruomenėse. Pražūtingos ir amoralūs uždarymai COVID-19 padarė sisteminę žalą žmonių santykiams. Daugelis dar neatsigavo ir gyvena baimėje; susiskaldymai buvo išplėsti tik per socialinius tinklus ir karštus internetinius mainus, kurie šeimas sprogdino iki šiol.

Broliai ir seserys, Jėzus laukia jūsų ir manęs, kad išgydytume šiuos pažeidimus, kad būtume a meilės liepsna tarp mūsų kultūros žarijų. Pripažinkite kito buvimą, pasveikinkite jį su šypsena, pažiūrėkite į akis, „išklausykite kito sielos egzistavimą“, kaip sakė Dievo tarnaitė Catherine Doherty. Pats pirmasis Evangelijos skelbimo žingsnis yra tas pats, kurį žengė Jėzus: Jis buvo tiesiog pateikti aplinkiniams (maždaug trisdešimt metų), kol Jis pradėjo skelbti Evangeliją.

Šioje mirties kultūroje, pavertusioje mus svetimais ir net priešais, gali kilti pagunda patiems tapti kartūs. Turime atsispirti tai cinizmo pagundai ir pasirinkti meilės bei atleidimo kelią. Ir tai nėra įprastas „būdas“. Tai yra dieviška kibirkštis kuri gali padegti kitą sielą.

Svetimas nebėra svetimas tam, kuris turi tapti artimu vargstančiam žmogui, prisiimti atsakomybę už savo gyvybę, kaip aiškiai parodo gailestingojo samariečio palyginimas. (plg. Lk 10, 25–37). Net priešas nustoja būti priešu tam, kuris privalo jį mylėti (plg. Mt 5, 38–48; Lk 6, 27–35), padaryti jam gera (plg. Lk 6, 27, 33, 35) ir greitai reaguoti į jo neatidėliotinus poreikius, nesitikint grąžinimo (plg. Lk 6, 34–35). Šios meilės viršūnė – melstis už savo priešą. Taip elgdamiesi pasiekiame harmoniją su apvaizdine Dievo meile: „Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris yra danguje; nes jis leidžia saulei tekėti ant piktųjų ir gerųjų ir siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45; plg. Lk 6, 28, 35). —„Evangelium Vitae“, n. 34 m

Turime stengtis įveikti savo asmeninę atstūmimo ir persekiojimo baimę, baimę, kuri dažnai kyla dėl mūsų pačių sužeidimų (kurį vis tiek gali prireikti išgydyti – žr. Gydomasis rekolekcijas.)

Tačiau tai, kas turėtų suteikti mums drąsos, yra tai pripažinti, nesvarbu, ar jie tai pripažįsta, ar ne kiekvienas žmogus trokšta asmeniškai susitikti su Dievu... pajusti Jo alsavimą, kaip Adomas pirmą kartą pajuto Sode.

VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įpūtė į jo šnerves gyvybės kvapą, ir žmogus tapo gyva būtybe. (Pr 2, 7)

Dieviškoji šios gyvybės dvasios kilmė paaiškina amžiną nepasitenkinimą, kurį žmogus jaučia per visas savo dienas žemėje. Kadangi jis yra Dievo sukurtas ir turi savyje neišdildomą Dievo pėdsaką, žmogus natūraliai traukia prie Dievo. Atsižvelgdamas į giliausius širdies troškimus, kiekvienas žmogus turi pasidaryti šventojo Augustino išsakytus tiesos žodžius: „Tu sukūrei mus sau, Viešpatie, ir mūsų širdys nerimsta, kol pailsės tavyje“. -„Evangelium Vitae“, n. 35 m

Būk tas kvėpavimas, Dievo vaikas. Būkite paprastos šypsenos, apkabinimo, gerumo ir dosnumo šiluma, įskaitant atleidimas. Šiandien pažiūrėkime kitiems į akis ir leiskime jiems pajusti orumą, kuris jiems priklauso, nes yra tiesiog sukurti pagal Dievo paveikslą. Ši realybė turėtų pakeisti mūsų pokalbius, reakcijas ir atsakymus į kitą. Tai tikrai yra kontrrevoliucija kad mūsų pasauliui taip žūtbūt reikia jį vėl paversti tiesos, grožio ir gėrio vieta – „gyvenimo kultūra“.

Dvasios įgalintas ir remdamasis turtinga tikėjimo vizija, nauja krikščionių karta yra kviečiama padėti sukurti pasaulį, kuriame Dievo gyvenimo dovana yra sveikinama, gerbiama ir puoselėjama ... Naujas amžius, kai viltis išlaisvina mus nuo seklumo, apatija ir savęs įsisavinimas, kurie kenkia mūsų sielai ir nuodija santykius. Mieli jauni draugai, Viešpats prašo jūsų būti pranašai šio naujo amžiaus… —POPE BENEDICT XVI, Homilija, Pasaulinė jaunimo diena, Sidnėjus, Australija, 20 m. Liepos 2008 d

Būkime tais pranašais!

Dėkingas už jūsų dosnumą
kad padėtų man tęsti šį darbą
2024 m.…