Stovi su Kristumi

Al Hayat, AFP-Getty nuotr

 

THE,en praėjusias dvi savaites skyriau laiko, kaip sakiau, kad apmąstyčiau savo tarnystę, jos kryptį ir asmeninę kelionę. Per tą laiką gavau daug laiškų, pripildytų padrąsinimo ir maldos, ir esu tikrai dėkinga už daugelio brolių ir seserų meilę ir palaikymą, kurių daugumos niekada nesu susitikęs asmeniškai.

Aš uždaviau Viešpačiui klausimą: ar aš darau tai, ko norite, kad aš? Jaučiau, kad klausimas yra būtinas. Kaip rašiau Mano tarnystėje, didelio koncertinio turo atšaukimas padarė didelę įtaką mano sugebėjimui aprūpinti savo šeimą. Mano muzika yra panaši į Šv. Pauliaus „palapinių kūrimą“. Kadangi mano pirmasis pašaukimas yra mano mylima žmona ir vaikai bei dvasinis ir fizinis jų poreikių patenkinimas, turėjau trumpam sustoti ir dar kartą paklausti Jėzaus, kokia yra Jo valia. Kas nutiko toliau, nesitikėjau ...

 

Į KAMBĄ

Kol daugelis šventė Prisikėlimą, Viešpats nuvedė mane giliai į kapą ... jei ne giliai su Juo į patį Hadą. Mane užpuolė neįtikėtinos abejonės ir pagundos, kurių dar niekada nebuvau patyręs. Aš kvestionavau visą savo pašaukimą, net abejojau savo šeimos ir draugų meile. Šis tyrimas atskleidė gilumines baimes ir sprendimus. Tai ir toliau man atskleidžia sritis, kurioms reikia tolesnės atgailos, leidimo ir pasidavimo. Šventasis Raštas, kuris man šiuo metu kalba giliai, yra mūsų Viešpaties žodžiai:

Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, ją praras, bet kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, išgelbės ją. (Morkaus 8:35)

Jėzus nori, kad aš atsisakyčiau viskas. Ir tai turiu omenyje kiekvieną prisirišimą, kiekvieną dievą, kiekvieną savo valios unciją, kad Jis galėtų man atiduoti kiekvieną savo unciją. Tai padaryti sunku. Nežinau, kodėl kabinuosi. Nežinau, kodėl laikausi šiukšles, kai Jis man siūlo auksą. Žodžiu, jis man rodo, kad esu išsigandęs.

 

Baiminasi,

Šiandien veikia du baimės lygiai. Pirmasis yra tas, su kuriuo teko susidurti kiekvienam krikščioniui ir iš tikrųjų kiekvienam Senojo Testamento veikėjui nuo išganymo istorijos pradžios: baimės visiškai pasitikėti Dievu. Tai reiškia prarasti kontrolė. Adomas ir Ieva griebėsi kontrolės Ievos sode ir prarado savo laisvę. Tikroji laisvė tada yra visiškai suteikdamas Dievui galimybę kontroliuoti mūsų gyvenimą. Mes tai darome laikydamiesi ne tik Jo įsakymų, bet ir gyvendami savo gyvenimą mėgdžiodami savo Mokytoją, kuris mylėjo, mylėjo ir mylėjo iki galo. Jis neieškojo paguodos; Jis nesiekė savo gerovės; Jis niekada savo interesų nekėlė į pirmą vietą. Matote, prieš tai, kai Jėzus atidavė savo kūną ant kryžiaus, jis per trisdešimt metų visiško Tėvo valios atsisakymo pirmą kartą atsisakė savo žmogiškos valios.

Getsemanė buvo sunki valanda mūsų Viešpačiui. Tai buvo visiškas Jo žmogiškos valios nuobodulys, nes iki tol jis pasitraukė nuo savo persekiotojų, nuo uolų krašto, nuo audrų, kurios būtų nuskandinusios bet ką kitą. Bet dabar Jis susidūrė As Audra. Norint tai padaryti, reikėjo visiškai pasitikėti savo Tėvo planu - pasitikėti keliu, kuris praėjo per kančią. Mes nepasitikime Dievu, nes nenorime kentėti. Na, tiesa ta, kad šiame gyvenime kentėsime, nesvarbu, ar kenčiame su Dievu, ar be jo. Tačiau kartu su Juo mūsų kančios įgyja Kryžiaus jėgą ir nuolat dirba link Jo gyvenimo prisikėlimo mumyse ir aplink mus.

Tai veda mane prie antrosios baimės, su kuria susiduriame ypatingas šiam laikui ir kartai: tai pažodžiui a baimės demonas tai išlaisvino vyrus iš proto, privertė juos į neviltį ir nutildė šiaip gerus vyrus ir moteris didelių blogybių akivaizdoje. Keletą kartų nuo Velykų kilo mintis, kurią moteris turėjo praėjusiais metais. Jos mama, kurią aš pažįstu, sakė, kad šiai jos dukrai buvo padovanotas langas į antgamtiškumą. Į Pragaras išlaisvintas- Rašymą primygtinai rekomenduoju perskaityti - citavau šios moters viziją, kurią pasakė mama:

Mano vyresnioji dukra mūšyje mato daug gerų ir blogų [angelų] būtybių. Ji yra daug kartų kalbėjusi apie tai, kaip tai yra visas karas, o jis tik didėja ir skirtingos būtybės. Dievo Motina pernai jai sapne pasirodė kaip mūsų Gvadalupės ponia. Ji jai pasakė, kad ateinantis demonas yra didesnis ir nuožmesnis už visus kitus. Kad ji neįsitrauktų į šį demoną ir jo neklausytų. Tai bandė užvaldyti pasaulį. Tai yra baimės demonas. Tai buvo baimė, kad mano dukra sakė apgaubianti visus ir viską. Nepaprastai svarbu likti šalia Sakramentų ir Jėzaus bei Marijos.

Kas yra taip keista, kad keli kiti mano pažįstami lyderiai taip pat patyrė šį demoną nuo Velykų ir išgyveno patirtį, kurią visi jie taip pat pasakojo apie „einančius į pragarą ir atgal“. Kalbėdamas apie tai ir atradęs, kad visi patiriame kažką neįprasto, mes padrąsino mus pagal Petro raginimą:

Mylimieji, nenustebkite, kad tarp jūsų vyksta gaisro teismas, tarsi jums nutiktų kažkas keisto. Tačiau džiaukitės tiek, kiek jūs dalyvaujate Kristaus kančiose, kad tada, kai atsiskleisite jo šlove, jūs taip pat džiaugsitės ištaigingai. (1 Pet 4, 12–13)

Ir vėl:

Ištverkite išbandymus kaip „drausmę“; Dievas jus laiko sūnumis. (Žyd 12: 7)

Aš visa tai aiškiai matau Dievo ranką. Jis mūsų neapleidžia, tiksliau, apleidžia mums patiems. Veikiau Jis mus veda per apgaulę, apnuogindamas savo valią, kad ir mes galėtume įeiti į Jo kančią ir taip gauti visas Jo šlovingo Prisikėlimo malones. Jis ruošia mus ir jus visus valdyti tautas tautinės valios lazdele (kuri yra švelniausia piemenų lazdele) ...

Šiek tiek nubausti, jie bus labai palaiminti, nes Dievas juos išbandė ir rado jų vertus. Kaip auksą krosnyje jis juos įrodė ir kaip aukos aukas pasiėmė sau. Teismo metu jie spindės ir šaudys kaip kibirkštys per ražienas; jie teiks tautas ir valdys tautas, ir Viešpats bus jų karalius per amžius. Tie, kurie juo pasitiki, supras tiesą, o tikintieji pasiliks su juo meilėje: nes malonė ir gailestingumas yra jo šventiesiems, o rūpestis - išrinktiesiems. (Išminties 3: 5–9)

 

Dieviškosios glamonės

Taip pat buvo dar viena įprasta tema, kuri iškilo tarp mūsų, kai kalbėjome apie mūsų bandymus per pastarąsias dvi savaites: gydymas per Sakramentus. Kaip dukra sakė aukščiau, kalbėdama išmintimi iš anapus šio pasaulio: „Nepaprastai svarbu likti šalia Sakramentų, Jėzaus ir Marijos.“ Man, kaip ir kitam vadovui, tai buvo išpažinties sakramentas ir Santuoka, sukėlusi gydymą. Net dabar, kai apie tai kalbu, mane labai jaudina besąlygiška meilė, kurią per šį laiką man suteikė žmona. Tobula meilė išvaro baimę. ^[1]1 Jonas 4: 18 Per ją Kristus mane mylėjo, o išpažinties man atleido. Ir ne tik apvalė mane nuo nuodėmių, bet ir išlaisvino iš šio baimės demono (kuris vis dar loja, bet dabar vėl ant pavadžio) tamsos.

Noriu jums pasakyti, kad tai yra absoliučiai būtina: išpažinties ir Eucharistijos metu likti šalia Jėzaus. Žiūrėk, šiuos sakramentus nustatė pats Jėzus, kad Bažnyčia susidurtų su Juo a asmeninis ir intymus mūsų viešnagės metu. Biblijos tekstuose aiškiai kalbama apie Kristaus norą maitinti ir atleisti mus per sakramentinę kunigystę. Valdžia atleisti nuodėmes kilo tiesiai iš Jo lūpų ^[2]plg. Jn 20, 23 kaip ir Mišių aukos institutas. ^[3]plg. 1 Kor 11:24 Kas krikščionis gali skaityti šiuos tekstus ir vis dėlto toliau lankyti bažnyčią, kurioje nepaisoma šių asmeninių mūsų Viešpaties dovanų? Aš taip sakau, kad draugiškai vargau mano mylimi protestantai skaitytojai. Bet juo labiau varginti tuos katalikų skaitytojus, kurie vargu ar dažnai išpažįsta išpažintį ar naudojasi kasdienine „Gyvybės duonos“ auka.

Be to, Dievo raktas ir pergalės planas mūsų laikais yra per Mariją. Tai taip pat yra aišku Šventajame Rašte. ^[4]pradėti nuo Pradžios 3:15; Luko 10:19; ir Apr 12: 1–6 ...

Šiuo visuotiniu lygmeniu, jei ateis pergalė, ją atneš Marija. Kristus nugalės per ją, nes nori, kad Bažnyčios pergalės dabar ir ateityje būtų susietos su ja ... —POPE Jonas Paulius II, Peržengęs vilties slenkstįP. 221

Mane labai sujaudino Nigerijos vyskupo, kurio šalį kamuoja kovotojo islamo rykštė per „Boko Haram“, liudijimas. ^[5]plg Nigerijos dovana Jis pasakojo, kaip Jėzus jam pasirodė regėjime:

„Praėjusių metų pabaigoje buvau savo koplyčioje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą ... meldžiausi rožinio, ir staiga pasirodė Viešpats“. Vizijoje, pasak prelato, Jėzus iš pradžių nieko nesakė, bet ištiesė kardą link jo ir savo ruožtu siekė jo. "Kai tik gavau kardą, jis virto Rožinio."

Tada Jėzus jam tris kartus pasakė: „Boko Haram nebėra“.

„Man nereikėjo jokio pranašo, kuris man paaiškintų. Buvo aišku, kad su Rožančiumi galėsime išvyti „Boko Haram“. “ —Vyskupas Oliveris Dashe Doeme'as, Maiduguri vyskupija, Katalikų naujienų agentūra, 21 balandžio 201 d5

Kai Fatimos Dievo Motina pasakė „Mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, vedantis tave pas Dievą“, ji nebuvo poetinė ar perkeltinė: ji turėjo tai tiesiogine prasme. Dangus atsiuntė Dievo Motiną, kad ji apsaugotų Dievo vaikus kaip savotišką „naują arką“. Pašvęskite save arba atnaujinkite pašventinimą ^[6]plg Didžioji dovana šiai Moteriai, kuri „Ves jus pas Dievą“. Melskite jos Rožinį, nes juo galite sustabdyti karus, ypač tuos, kurie yra jūsų pačių širdyje ir namuose. Darykite tai, ko ji iš mūsų prašo: meldžiamasi, pasninkaujame, skaitome Šventąjį Raštą ir dažnai sakramentus. Pagalvokite apie Rožinio karoliukus kaip apie Dievo Motinos ranką: suimkite ją ir nepaleiskite.

Nes audra yra čia.

 

PASKUTINIAI PARUOŠIMAI VĖTROJE

Kol aš tai rašiau, skaitytojas el. Paštu paklausė:

Kuriame taške mes esame? Arkliai? Trimitai? Plombos?

Taip. Visa tai aukščiau.

Yra dar viena malonė, kuri man atsirado vos per kelias pastarąsias dienas: gilesnis aiškumas ir pasitikėjimas žodžiais, kuriuos parašiau jums apie mūsų laikus. Vėlgi, esu labai santūrus dėl laiko juostų. Ar mes nesimokėme iš pranašo Jonos ar „kun. Gobbi “pasaulio, kad Dievo gailestingumas yra nuostabi paslaptis, nežinanti ribų ar ribų, ypač laiko? Vis dėlto pasaulietiniame ir dvasiniame pasaulyje girdžiu, kad šis rugsėjis gali sukelti vieną didžiausių pasaulyje žlugusių ekonominių žlugimų. Kai tik tai įvyks, visas mūsų gyvenimas pasikeis praktiškai per naktį. Ir tai is ateina. ^[7]plg 2014 ir kylantis žvėris

Kai perskaičiau Septyni revoliucijos antspaudai or Pragaras išlaisvintas, o paskui nuskaitydamas antraštes, likau be žado. The Drudge ataskaita skaito kaip kasdienis košmaras. Vos spėju neatsilikti nuo nerimą keliančių nerimą keliančių įvykių ir tendencijų sprogimo - ir juos mokausi kasdien. Aš turiu omenyje, kad žmonės net nemirksi antraštėse, kad tik prieš dešimt metų žmonės būtų apsvarstę balandžio kvailio pokštą. Mes tikrai gyvename Nojaus ir Loto dienomis, „Valgyti, gerti, pirkti, parduoti, sodinti, statyti“ ^[8]plg. Luko 17:28 o horizonte tvyro pajuodę debesys (nors Viduriniuose Rytuose Perkūnas, lietus, kruša ir žaibas visa Bažnyčia prasiveržė į Bažnyčią).

Negalime nuslėpti, kad horizonte renkasi daug grėsmingų debesų. Tačiau neturime prarasti širdies, verčiau turime palaikyti gyvą vilties liepsną savo širdyje ... —POPE BENEDICT XVI, Katalikų naujienų agentūra, 15 m. Sausio 2009 d

Čia taip pat yra dieviškojo chirurgo darbas: nupjaukite širdyje susikaupusį pasaulinį vašką, kad galėtume tapti gyvos meilės liepsnos ryškiai dega tamsoje. Aš pradedu tikėti, kad popiežiaus Pranciškaus raginimas Bažnyčiai tapti „lauko ligonine“ ^[9]plg Lauko ligoninė yra daugiau žodis rytojui nei dabar. Matote, pasakojime apie sūnų palaidūną berniukas nebuvo pasirengęs pagydyti, kol nebuvo visiškai palaužtas. Tik tada ar jo tėvo rankos buvo atpažintos už tai, kas jos buvo: namai įskaudintiems. Panašiai ir pasaulis turi būti dabartinis sugedęs (tokia gili maišto dvasia). Ir tada, kai viskas atrodo prarasta, Tėvo rankos taps tikra lauko ligonine. Tai yra, tavo rankos ir mano -vienas su Jo. Mes ruošiamės epochinių dimensijų triažui ir tai reikalauja, kad ir mes būtume palaužti ...

Kol kas pasakiau pakankamai. Taigi leiskite man užbaigti pasidalindamas atsakymu į savo klausimą: ką, Viešpatie, nori, kad padaryčiau? Ir atsakymas yra per jus, mano dvasinis direktorius ir mano vyskupas tęsk. Taip ir padarysiu. Tai ta valanda, kurią turime pasirinkti stovėti su Jėzumi, būti Jo balsu, būti drąsus. Ne, neklausykite šio baimės demono. Nenaudokite jo „pagrindimo“ - melo ir iškraipymų srauto. Verčiau prisiminkite, apie ką aš jus parašiau Geras penktadienis: Jus myli, ir niekas, jokia kunigaikštystė ar valdžia to negali pakeisti. Prisiminkite šiuos Rašto draugus:

... pergalė, užkariaujanti pasaulį, yra mūsų tikėjimas. (1 Jono 5: 4)

Tavęs ir manęs prašome vaikščioti tikėjimu, o ne regėjimu. Mes galime tai padaryti; su Jo pagalba mes užkariausime.

Aš esu su jumis, mano mylimieji broliai ir seserys, kol Jėzus nori ...