Meilės kryžius

 

TO pasiimti savo kryžių reiškia visiškai ištuštinti save dėl meilės kitam. Jėzus tai išdėstė kitaip:

Tai yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą taip, kaip aš jus. Niekas neturi didesnės meilės už tai, kad atiduotų savo gyvenimą už draugus. (Jono 15: 12–13)

Mes turime mylėti taip, kaip Jėzus mus mylėjo. Jo asmeninėje misijoje, kuri buvo viso pasaulio misija, ji apėmė mirtį ant kryžiaus. Bet kaip mes, motinos ir tėvai, seserys ir broliai, kunigai ir vienuolės, turime mylėti, kai mūsų nekviečia į tokią pažodinę kankinystę? Jėzus tai atskleidė ne tik Kalvarijoje, bet ir kiekvieną dieną, kai vaikščiojo tarp mūsų. Kaip sakė šv. Paulius, "Jis ištuštino save, pasitelkdamas vergo pavidalą ..." [1](Filipiečiams 2: 5–8 Kaip?

Šiandieninėje evangelijoje (liturginiai tekstai čia)skaitome, kaip Viešpats po pamokslavimo paliko sinagogą ir nuvyko į Simono Petro namus. Bet užuot radęs poilsį, Jėzus buvo nedelsiant pakviestas išgydyti. Nedvejojant, Jėzus tarnavo Simono motinai. Ir tada tą vakarą, saulei leidžiantis, prie Jo durų atrodė visas miestas – ligoniai, ligoti ir demonizuoti. Ir „Jis išgydė daugelį“. Beveik nemiegodamas Jėzus atsikėlė labai anksti prieš aušrą, kad pagaliau rastų a „Apleista vieta, kur jis meldėsi“. Bet tada…

Simonas ir tie, kurie buvo su juo, vijosi jį ir suradę tarė: „Visi tavęs ieško“. 

Jėzus nesakė: „Pasakyk jiems palaukti“, „Duok man kelias minutes“ arba „Aš pavargau“. Leisk man miegoti." veikiau 

Eikime į netoliese esančius kaimus, kad galėčiau ir ten pamokslauti. Šiuo tikslu aš atėjau.

Atrodo, tarsi Jėzus būtų savo apaštalų vergas, vergas žmonių, kurie nenumaldomai Jo ieškojo. 

Taip pat indai, patiekalai ir skalbiniai nenumaldomai kviečia mus. Jie ragina mus sutrikdyti poilsį ir atsipalaidavimą, tarnauti ir vėl tarnauti. Mūsų karjera, kuri maitina mūsų šeimas ir apmoka sąskaitas, vilioja mus auštant, ištraukia iš patogių lovų ir vadovauja mūsų tarnybai. Tada užklumpa daugybė netikėtų reikalavimų ir atbulų beldimas į duris, mylimo žmogaus liga, automobilį reikia taisyti, šaligatvį reikia iškasti arba pagyvenusiems tėvams reikia pagalbos ir patogumo. Būtent tada kryžius iš tikrųjų pradeda formuotis mūsų gyvenime. Būtent tada meilės nagai ir Tarnystė pradeda iš tikrųjų peržengti mūsų kantrybės ir meilės ribas ir atskleisti, kiek mes iš tikrųjų mylime taip, kaip mylėjo Jėzus. 

Taip, kartais Kalvarijos atrodo labiau kaip skalbinių kalnas. 

Ir šios kasdienės Kalvarijos, į kurias esame pašaukti kopti pagal savo pašaukimą – jei jos nori pakeisti mus ir mus supantį pasaulį – turi būti daromos su meile. Meilė nedvejoja. Jis pakyla į pareigą tą akimirką, kai skambina, palikdamas savo interesus ir ieškodamas kito poreikių. Net jų nepagrįstas poreikiai.

Po skaitymo Kryžius, kryžius!vienas skaitytojas pasidalijo, kaip jis dvejojo, kai žmona paprašė jo tą vakarą užkurti ugnį jos vakarienės metu.

Jis tiesiog išsiurbs visą šiltą orą tiesiai iš namų. Ir aš jai pranešiau. Tos dienos rytą turėjau Koperniko pamainą. Mano širdis pasikeitė. Moteris įdėjo daug darbo, kad šis vakaras būtų gražus. Jei ji nori ugnies, sukurk jai ugnį. Taip ir padariau. Nebuvo taip, kad mano logika buvo klaidinga. Tai tiesiog nebuvo meilė.

Kiek kartų aš dariau tą patį! Pateikiau visas tinkamas priežastis, kodėl tas ar kitas prašymas buvo netinkamai pateiktas, nelogiškas, nepagrįstas... ir Jėzus galėjo padaryti tą patį. Jis tarnavo visą dieną ir naktį. Jam reikėjo Jo poilsio... bet vietoj to Jis ištuštėjo ir tapo vergu. 

Taip galime žinoti, kad esame vienybėje su juo: kas teigia pasiliekantis jame, turi gyventi taip, kaip gyveno. (1 Jono 2:5)

Matote, mums nereikia pasninkauti ir mirti, kad rastume kryžių. Kiekvieną dieną ji randa mus atliekant akimirkos pareigą, atliekant kasdienes užduotis ir įsipareigojimus. 

Juk tai yra meilė, kad elgiamės pagal Jo įsakymus. Tai yra įsakymas, kaip girdėjote nuo pradžios, pagal kurį turite eiti. (2 Jono 1:6)

Ir ar mes nevykdome Kristaus įsakymų maitinti alkanus, aprengti nuogus ir lankyti ligonius bei įkalintus, kai tik gaminame valgį, skalbiame ar nukreipiame dėmesį į rūpesčius ir rūpesčiai, kurie slegia mūsų šeimą ir kaimynus? Kai darome tai su meile, nesirūpindami savo interesais ar komfortu, tampame jiems kitu Kristumi... ir tęsiame pasaulio atnaujinimą.

Būtina, kad turėtume tokią širdį kaip Samuelis. Per pirmąjį šios dienos svarstymą, kaskart vidury nakties išgirdęs savo vardą, jis pašokdavo iš miego ir prisistatydavo: "Štai ir aš." Kiekvieną kartą, kai mūsų šeimos, pašaukimai ir pareigos vadina mūsų vardu, mes taip pat turėtume pašokti, kaip Samuelis... kaip Jėzus... ir pasakyti: „Štai aš. Aš būsiu tau Kristus“.  

Štai aš ateinu... Vykdyti tavo valią, mano Dieve, man malonu, o tavo įstatymas yra mano širdyje! (Šiandienos psalmė)

 

SUSIJUSIŲ SVARBU

Dabartinės akimirkos sakramentas

Akimirkos pareiga

Akimirkos malda 

„Dienos kryžius“

 

Mūsų ministerija šiuos naujus metus pradėjo skolingai. 
Dėkojame, kad padedate patenkinti mūsų poreikius.

 

Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.

 

Spausdinti draugais, PDF ir el. Paštu

Išnašos

Išnašos
1 (Filipiečiams 2: 5–8
Posted in PRADŽIA, MASĖS SKAITYMAI, SPIRITUALUMAS.