Dykumos sodas

Viešpatie, kažkada buvome kompanionai.
Tu ir aš,
vaikščiojau susikibęs už širdies sodo.
Bet dabar, kur tu esi mano Viešpatie?
Aš tavęs ieškau,
bet raskite tik išblukusius kampus ten, kur kažkada mylėjome
ir tu man atskleidei savo paslaptis.
Ten pat radau tavo motiną
ir pajutau jos intymų prisilietimą prie mano antakio.

Bet dabar, kur tu esi?
Tikrai išėjau,
bet grįžo,
o sodas, kadaise vešlus, tapo rudas ir sterilus,
dulkėta ir apleista,
puošia tik džiovinti lapai ir plikomis šakelėmis…
ir trumpalaikius atminties šešėlius.
Tai mano kaltė-mea culpa.
Tai mano nuodėmė, mano pasirinkimai, mano maištas, mano abejonės, mano nesėkmės
kuri sugriovė mano širdies sodą.
Aš pakviečiau tave atgal, bet girdi tik vėją,
susimaišęs su ašaromis dėl to, kas kadaise buvo,
bet nebėra.

Nes mano mylimojo nebėra,
ir su Juo visa ramybė, visa viltis, visas džiaugsmas.

Taigi
Aš sėdėsiu čia ant akmeninio šalto suoliuko
tiesa ir tikrovė,
ir
laukti.
Galbūt jis ateis,
ir mano širdies dykuma taps a
sodas
dar kartą.

~~~~~~~~~~~

Mano vaikas – mano mylimasis.
Kur aš nuėjau, jei ne į sodo centrą,
tavo širdies centras?
Ten aš laukiu tavęs, kad surasčiau Mane ten, kur esu.
Jūs ieškote Manęs kampuose, tai yra paguodos, kurios kadaise buvo.
Bet dabar aš tave patraukiu giliau,
giliau
į
As
centras
kur slypi paslėpta Oazė.

Aš esu ta Oazė, užmaskuota po nukritusiais lapais ir aukšta žole.
Ateik į savo širdies centrą.
Ateik į nuogos tiesos vietą
kur nebėra kampų pasislėpti,
nėra šalutinių takų pabėgti,
nėra suolų poilsiui -
bet tik gilus Mano neaprėpiamos meilės balas.
Ateik, įkrisk į šį baseiną,
į mano Gailestingosios Širdies bedugnę.
Taip, palikite vakarykščius palaikymus ir lūkesčius
ir
pasinerti
į
As
gylis
iš
nežinomas
kur mato nematęs,
žino nežinodamas,
ir myli, kartais nejausdamas meilės.

Mano Širdies baseinas, tavo sielos vidiniame sode,
yra tikroji poilsio vieta.

Matai, aš tavęs nepalikau,
bet nuvedė tave į tavo paties širdies gelmes, susijungusias su Manoji.
Mano širdis, tavo širdies centras – tavo širdis, mano centras.

Štai dabar, mano vaike, laikas gilintis,

į
palikti
už

tai, kas nebegali padėti, bet trukdo tavo sielai
nuo
dieviškoji sąjunga su Manimi.
Daugiau neužsibūkite tose vietose, kur kadaise susitikome,
nes manęs ten nėra...
…ir nerasite to, kurio ilgitės.

Bet mano vaikas,
Štai ir aš,
viduje
centras
tavo širdies,
nepaslėptas nuo tavo dvasios,
bet protas ir siela (kol kas taip turi būti).
Įeik pro tikėjimo vartus,
pakeldamas pasitikėjimo rankeną,
ir visa savo esybe pasinerti į bedugnę
mano meilės ir gailestingumo.

Ir mes mylėsime labiau nei bet kada anksčiau…