Interjero gyvenimo būtinybė

 

Aš tave pasirinkau ir paskyriau
eik ir nešk vaisių, kurie išliks...
(John 15: 16)

Todėl tai nėra išradimo reikalas
„nauja programa“.
Programa jau yra:
tai planas, randamas Evangelijoje
ir gyvojoje tradicijoje...
jos centras yra pačiame Kristuje,
kurį reikia pažinti, mylėti ir mėgdžioti,
kad Jame gyventume
Trejybės gyvenimą,
ir kartu su juo pakeisti istoriją
iki jo išsipildymo dangiškojoje Jeruzalėje.
—POPE ST. Jonas Paulius II,
„Novo Millennio Inuente“, n. 29 m

 

Klausykite čia:

 

War taip, kad kai kurios krikščionių sielos aplinkiniams palieka ilgalaikį įspūdį, net susidūrusios su jų tyliu buvimu, o kitos, kurios atrodo gabios, netgi įkvepiančios... greitai pamirštamos?

Prisimenu 2002 m., kai vos už kelių pėdų savo „popemobiliu“ praėjo šv. Jonas Paulius II. Jame galėjai jausti Jėzaus buvimą. Kai atsisukau ir pažvelgiau į šalia manęs esančių suaugusių vyrų veidus, jų skruostais riedėjo ašaros. Jono Pauliaus II gyvenimas mane labai paveikia iki šiol.

Taip dažnai nutikdavo šventiesiems, tiems, kurie įžengė į siaurą kelią Tikra krikščionybė tam, kad nužudytų „senąjį aš“, kad juose gyventų Trejybės gyvenimas. Tai krikščionys, susitelkę ne tik į išorinius darbus, bet, dar svarbiau, į savo vidinį gyvenimą, santykį su Dievu – tai, ko šiandien didžioji Bažnyčios dalis labai nepaiso. Kartą paklausiau vieno kunigo, kiek jo seminarijoje daugiausia dėmesio buvo skirta dvasingumui, šventųjų raštams ir pan. Jo atsakymas: „Nieko iš to“. Galbūt čia ir slypi viena pagrindinių mūsų laikų dvasinių krizių priežasčių...

Tu nepastiprinei silpnųjų, neišgydai ligonių ir nesuriši sužeistųjų. Tu nesugrąžinai paklydusių ir neieškojai pasiklydusių, bet valdei juos griežtai ir žiauriai. Taigi jie buvo išblaškyti dėl piemens trūkumo ir tapo visų laukinių žvėrių maistu. (Ezechiel 34: 4-5)

 

Vaisiai, kurie išlieka

Fariziejai garsėjo savo išoriniais pamaldumo parodymais. Bet Jėzus laikė juos veidmainiais.

Jūs esate kaip balti kapai, kurie iš išorės atrodo gražūs, o viduje pilni negyvų vyrų kaulų ir visokių nešvarumų. (Matthew 23: 27)

Kita vertus, šventasis Jokūbas metė iššūkį krikščionims, kurie buvo pernelyg susitelkę į vidų:

Jei brolis ar sesuo neturi kuo apsirengti ir nevalgo dienai, o vienas iš jūsų jiems sako: „Eikite ramybėje, šildykitės ir gerai pavalgykite“, bet neduodate jiems būtiniausių kūno dalių, kuo tai naudinga? ("James 2": "15-16")

Tada aišku, kad Tikra krikščionybė yra viso asmens liudytojas, tai liudytojas autentiškas. 

Šiuolaikinis žmogus mieliau klauso liudininkų nei mokytojų, o jei klauso mokytojų, tai todėl, kad jie yra liudininkai... Pasaulis iš mūsų reikalauja ir tikisi gyvenimo paprastumo, maldos dvasios, meilės visiems, ypač žemiesiems ir vargšams, klusnumo ir nuolankumo, atsiskyrimo ir pasiaukojimo. Be šio šventumo ženklo mūsų žodis sunkiai palies šiuolaikinio žmogaus širdį. Rizikuoja būti tuščias ir sterilus. —POPOS ŠV. PAULIS VI Evangelii nuntiandi, n. 76 m

Prieš kelerius metus dirbau ilgas valandas (kaip ir dauguma savaičių), bet mano maldos laikas buvo kančia. Kai atėjo laikas paskambinti mano dvasiniam vadovui, jis paklausė: „Taigi, kaip sekasi jūsų maldai? Aš atsakiau: „Na, tai nukentėjo ir praleidau, aš buvau toks užsiėmęs“. Į ką jis kategoriškai atsakė: „Tuomet švaistai mano laiką“.

Jis mane nustebino savo tiesmukiškumu, bet tada aš greitai supratau: be širdies, kuri ugdoma malda ir Jėzaus buvimas, ką aš tikėjausi atnešti savo šeimos gyvenimo ir apaštalavimo vaisių?

Mūsų laikas yra nuolatinis judėjimas, kuris dažnai sukelia neramumą, rizikuojant „daryti vardan darbo“. Turime atsispirti šiai pagundai bandydami „būti“ prieš bandydami „padaryti“. —POPE ST. Jonas Paulius II, „Novo Millennio Inuente“, n. 15 m

Vienas dalykas yra tikras: jei mes nesimeldžiame, mūsų niekam nereikės. Pasauliui nereikia tuščių sielų ir širdžių. -Fr. Tadeuszas Dajczeris, Tikėjimo dovana / teiraujantis tikėjimo (Marijos ginklų fondas)


Jėzus buvo aiškus, kad ne kiekvienas krikščionis duoda tuos pačius vaisius; užimtumas, pasaulietiškumas, nerimas, pagundos ir t.t. gali užgrūdinti širdį, įveikti ją šiomis piktžolėmis ir palikti dažniausiai sterilią. Tačiau širdis, ištikimai puoselėjanti gilų ryšį su Jėzumi, tampa „turtinga dirva“:

…sėkla, pasėta į turtingą dirvą, yra tas, kuris girdi Žodį ir jį supranta, kuris tikrai duoda vaisių ir duoda šimtą, šešiasdešimt ar trisdešimt kartų didesnį derlių. (Matthew 13: 19-23)

„Išgirsti ir suprasti“ Žodį reiškia Gyvenk. ^[1]plg. Jokūbo 2:26

Jonas Paulius II perspėjo mus saugotis...

...pagunda, kuri nuolatos užklumpa kiekvieną dvasinę kelionę ir pastoracinį darbą: manyti, kad rezultatai priklauso nuo mūsų gebėjimo veikti ir planuoti.

Žinoma, jis sako, kad Dievas prašo bendradarbiauti su malone ir investuoti visus savo sumanumo ir energijos išteklius į Karalystės reikalą. Bet, jis tęsia…

...tai lemtinga pamiršti „Be Kristaus mes nieko negalime padaryti“(plg. Jn 15, 5) … Tai malda, kuri mus įtvirtina šioje tiesoje. Jis nuolat primena mums apie Kristaus pirmenybę ir, vienybėje su Juo, vidinio gyvenimo ir šventumo viršenybę. Kai šio principo nepaisoma, ar verta stebėtis, kad pastoraciniai planai nueina į niekais ir palieka mums atgrasų nusivylimo jausmą? -„Novo Millennio Inuente“, n. 38 m

Koks jis buvo nuovokus, nes dabar stebime, kaip susitraukia bendruomenės, jaunimas atsisako organizuotos religijos,^[2]plg cnbc.com ir bažnyčios netoli Vakarų pasaulio! Kiek pastoracinių planų, jaunimo programų ir sinodalinių siekių baigėsi apgailėtina – būtent todėl, kad juos vykdantiems trūksta vidinio gyvenimo?

 

Kas yra vidinis gyvenimas?

Senovės romėnai niekada netrūko žiauriausių bausmių nusikaltėliams. Plakimas ir nukryžiavimas buvo vienas iš labiausiai žinomų jų žiaurumų. Tačiau yra ir kita, galbūt išsaugota blogiausiam ir blogiausiam atvejui... lavoną pririšti prie nuteisto žudiko nugaros. Pagal mirties bausmę niekam nebuvo leista jos nuimti. Taigi pasmerktas nusikaltėlis galiausiai užsikrės ir mirs.^[3]plg Senas žmogus; matyti čia ir čia

Tikriausiai šis galingas ir persekiojantis vaizdas atėjo į galvą, kai šv. Paulius rašė:



Nusivilkite savo seną žmogų, priklausantį jūsų ankstesniam gyvenimo būdui ir sugedusį dėl apgaulingų geismų, atsinaujinkite savo proto dvasia ir apsivilkite naują prigimtį, sukurtą pagal Dievo panašumą, tikru teisumu ir šventumu. (Ef 4, 22–24)

Išdėstykite kitaip…

...mes neprarandame širdies. Nors mūsų išorinis žmogus nyksta, mūsų vidinis žmogus kasdien atsinaujina. (2 Korintiečiams 4: 16)

Kartu paėmus, išorinį žmogų suprantame kaip mūsų kūnus, kurie lieka aistrų, senėjimo, nepritekliaus ir tt pavaldūs. Išorinis žmogus taip pat išreiškia vidinį, nes Jėzus pasakė:

Geras žmogus iš gėrio saugyklos savo širdyje gamina gėrį, o piktas žmogus iš blogio saugyklos gamina blogį... (Lukas 6: 45)

Taigi krikščioniui reikia „nužudyti“ senąją prigimtį ir gyventi Dvasia.^[4]„Jei gyvensi pagal kūną, mirsi, bet jei dvasia nužudysi kūno darbus, gyvensi“. (Romiečiams 8:13)

Tobulumo kelias eina per Kryžių. Nėra šventumo be išsižadėjimo ir dvasinės kovos. Dvasinė pažanga apima ascezę [savidiscipliną] ir mirtį, kuri palaipsniui veda į gyvenimą palaiminimų ramybėje ir džiaugsme. -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 2015 m

Įgykite taikią dvasią ir aplink jus tūkstančiai bus išgelbėti. – Sarovo serafimas

Tačiau krikščioniškasis gyvenimas nėra tik išsižadėjimas – kaip budistai, kurie praktikuoja mirtį, kad pasiektų transcendentinę būseną, kurioje nėra nei kančios, nei troškimo, nei savęs jausmo. Jų tikslas – išsivaduoti iš reinkarnacijos ciklo (Nirvanos). Kita vertus, krikščionis atgailauja nuo nuodėmės ir atsiriboja nuo stabų per kančią būtent tam, kad įvykdytų prigimtinį troškimą pažinti ir turėti Dievą,^[5]„Nesvarbu, ar mes tai suvokiame, ar ne, malda yra Dievo troškulio susitikimas su mūsų troškuliu. Dievas trokšta, kad mes jo trokštume“. —Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 2560 m ir suvokti bei turėti tikrąjį save, sukurtą pagal Jo paveikslą. Budistas ištuštėja, ir viskas, o krikščionis prisipildo:

Kas tiki Mane, kaip sako Šventasis Raštas: „Iš jo vidaus tekės gyvojo vandens upės“. (John 7: 38)

Iš jo vidinio gyvenimo. Taigi krikščionis, kuris ne tik miršta sau, bet ir ugdo vidinį žmogų, liudydamas dvasią ir jėgą pradeda apreikšti Jėzaus gyvenimą kitiems:

...šį lobį laikome moliniuose induose, kad nepaliaujama galia būtų Dievo, o ne iš mūsų... nuolat nešiojamės kūne Jėzaus mirtį, kad Jėzaus gyvybė apsireikštų ir mūsų kūne. Nes mes, gyvieji, esame nuolat atiduodami mirčiai dėl Jėzaus, kad Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų mirtingame kūne. (2 korintiečių 4: 7-11)

 

Interjero gyvenimo puoselėjimas

Taip, krikščionis miršta sau tiksliai kad prisikėlęs Viešpats pakiltų Jame. Tai yra raktas į ilgalaikį vaisių davimą: pasieksime tą tašką, kai kartu su šventuoju Pauliumi galime pasakyti: „Aš esu nukryžiuotas su Kristumi; gyvenu nebe aš, o manyje gyvena Kristus...^[6]Galatians 2: 20 Bet kaip?

Jei Krikštas pastoja Kristų naujagimio krikščionio širdyje, tada jam belieka „maitinti“ vidinį žmogų, atvesdamas jį „iki brandaus vyriškumo, iki Kristaus pilnatvės lygio“.^[7]Efeziečiams 4: 13

Žinoma, Eucharistija yra „krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė“.^[8]„Eucharistija yra „krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė“. „Kiti sakramentai ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai yra susieti su Eucharistija ir į ją orientuoti. Nes palaimintojoje Eucharistijoje yra visas Bažnyčios dvasinis gėris, būtent pats Kristus, mūsų Velykos.“ CCC, n. 1324 m Bet kas atneša krikščionis iš Šaltinio į viršūnių susitikimą yra raktas į vidinį gyvenimą: Malda.

Turiu omenyje ne vaikystės barškėjimą ar liturgines maldas. Verčiau pradėti melstis „iš širdies“.

Dievas yra dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi garbinti dvasia [širdimi] ir tiesa. (Jonas 4:24)

Krikščioniška malda turėtų eiti toliau: į Viešpaties Jėzaus meilės pažinimą, į vienybę su Juo...  -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 2708 m

Taigi kalbame ne apie maldų kaupimą, kad paprasčiausiai „tai padarytumėte“. Tai apie įsimylėjimą Jėzų, savo Dievą.

Girdžiu, kad daugelis katalikų dejuoja, kad jų ganytojai nepakankamai pamokslauja apie nuodėmę. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad homilistai pradeda praktikuoti ir mokyti melstis! Juk malda yra būtent tai, kaip krikščionis „kabo“ ant Vynmedžio, kuris yra Kristus, ir mokosi išgirsti Jo Balsą, Jo Valią, kad nugalėtų nuodėmę ir duotų vaisių.^[9]Roma 12: 2 Malda yra tai, kaip „Šventosios Dvasios syvai“ – dėkoju — pradeda tekėti kaip „gyvas vanduo“ sieloje. 

Malda rūpinasi malone, kurios mums reikia... Malonė yra dalyvavimas Dievo gyvenime. Tai supažindina mus su Trejybės gyvenimo intymumu… -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 2010, 1997 m

Kaip tokia

Malda yra naujos širdies gyvenimas. —CCC, nr.2697

Jei nesimeldžiate „dvasia ir tiesa“, tada krikšto metu jums duota nauja širdis miršta.

Taigi dabar mes pasiekėme vidinio gyvenimo šerdį: tai yra intymumas su Dievu. Štai kodėl Katekizme taip gražiai sakoma:

Žmogus, sukurtas pagal „Dievo paveikslą“, yra pašauktas į asmeninį ryšį su Dievu... malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru Tėvu, su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventuoju. Dvasia. -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 299, 2565 m

„Mano nuomone, kontempliatyvi malda, – sakė šventoji Teresė Avilietė, – yra ne kas kita, kaip artimas bendravimas tarp draugų; tai reiškia dažnai skirti laiko pabūti vienam su Juo, kuris, kaip žinome, mus myli.^[10]Šventoji Jėzaus Teresė, Jos gyvenimo knyga, 8,5 į Surinkti Šv. Teresės iš Avilos darbai, tr. K. Kavanaugh, OCD ir O. Rodriguez, OCD (Vašingtonas, Karmelitų studijų institutas, 1976), I, 67 Tiesą sakant, kassavaitinėse mišiose galima lankytis visą savo gyvenimą, bet jei ji niekada neatveria savo širdies gyvai draugystei su Dievu, jos dvasinis gyvenimas lieka stingęs; jos darbai, nors ir gali būti naudingi, praranda dvasinę galią; ji lieka tarsi maitinama tik „pienu“, o ne „kietu maistu... subrendusiems“.^[11]Hebrajams 5: 14 Taigi, mes turime maitinti vidinį žmogų Eucharistija, Dievo Žodžiu ir malda iš širdies, kuri iš tikrųjų yra tik tikras meilės mainas tarp jūsų ir jūsų Kūrėjo.^[12]plg. Mato 22:37

...būkite stiprūs per Jo Dvasią savo vidinėje savyje ir kad Kristus per tikėjimą apsigyventų jūsų širdyse; kad tu būtum įsišaknijęs ir pagrįstas meile... (Efeziečiai 3: 16-17)

 

Apaštalavimo galia

Dabar mes einame prie esmės, tiksliau, krizė mūsų laikų - dabartinis vakuumas šventumas.

Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti į šventumą ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., „Zenit“

Istoriją pakeis ne tik kortas nešiojantys katalikai, o tie, kurie iš tikrųjų yra close Jėzui:

Tuose, kurie yra arti Manęs, aš rodau savo šventumą, o visų žmonių akivaizdoje – savo šlovę. (Kun 10:3, rNJB)

Vadinasi, „vidaus gyvenimo pirmenybė“, kurią šv. Jonas Paulius II ragino mus rūpintis: artumas Jėzui. Šiuo intymumu mes galime duoti vaisių, kurie išliks, nes be Jo negalime „nieko nedaryti“. Taigi…

Tai tikėjimo, maldos, pokalbio su Dievu akimirka, siekiant atverti mūsų širdis malonės potvyniui ir leisti Kristaus žodžiui perteikti mus visomis jėgomis: Duc in Altum! [Išleisk į gelmę!]... leiskite Petro įpėdiniui pakviesti visą Bažnyčią atlikti šį tikėjimo veiksmą, kuris išreiškiamas atnaujintu įsipareigojimu maldai. —POPE ST. Jonas Paulius II, „Novo Millennio Inuente“, n. 38 m

 

Visada melskitės nepavargdami.
(Lukas 18: 1)

 

Paremkite Marko nuolatinę tarnybą:

 

su Nihilis Obstatas

 

Kelionė su Marku Geriausios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.

Dabar „Telegram“. Spustelėkite:

Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:

Sekite Marko raštus čia:

Klausykitės šių dalykų: