IT Atrodo, kad ne taip seniai stovėjau prerijų lauke, kai ėmė veržtis audra. Mano širdyje ištarti žodžiai tada tapo lemiamu „dabar žodžiu“, kuris bus šio apaštalavimo pagrindas ateinančius 18 metų:
Žemėje kaip uraganas kyla didžiulė audra.
Tai buvo 2006 m. Netrukus po to kitas interjero žodis nurodė matmenys apie šią Audrą septyni Apreiškimo antspaudai kaip aprašyta joje šeštas skyrius. Pirmasis ruonis yra raitelis ant balto žirgo, kuris išėjo „užkariauti ir užkariauti“. Įvairūs vertėjai suteikė šiam motociklininkui niekšiškų ketinimų. Tačiau popiežius Pijus XII tai matė kitaip:
Jis yra Jėzus Kristus. Įkvėptas evangelistas [Šv. Jonas] ne tik matė nuodėmės, karo, bado ir mirties sukeltą niokojimą; jis taip pat pirmiausia matė Kristaus pergalę. —POPE PIUS XII, adresas, 15 m. Lapkričio 1946 d .; išnaša Navaros Biblija, „Apreiškimas“, 70 psl [1]Lauke Šieno katalikų Biblijos komentaras (1859 m.), remiantis Douay-Rheims vertimu į lotynų-anglų kalbą, sakoma: „Baltas žirgas, ant kurio jodinėjo užkariautojai iškilmingo triumfo metu. Paprastai tai suprantama kaip mūsų Gelbėtojas Kristus, kuris pats ir per savo apaštalus, pamokslininkus, kankinius ir kitus šventuosius nugalėjo visus savo Bažnyčios priešus. Rankoje jis turėjo lanką, Evangelijos doktriną, tarsi strėlę pervėrusį klausytojų širdis; o jam duota karūna buvo pergalės ženklas to, kuris nugalėjo, kad jis galėtų nugalėti... Kiti žirgai, kurie seka paskui, simbolizuoja nuosprendžius ir bausmes, kurios turėjo kristi ant Kristaus ir jo Bažnyčios priešų...“
Žinoma, tai nėra dogma. Tačiau gražu ir tiesa, kad nesvarbu, kas sektų paskui šį baltą žirgą, Dievas jį visada naudos siekdamas savo pergalės ir triumfo prieš blogį. 
Kaip aš lyginu naujienų antraštės į likusį Joninių pasakojimą stebiuosi, kaip visi antspaudai susilieja vienu metu: pasaulinis karas (2-asis antspaudas); hiperinfliacija/ekonominis žlugimas (3-asis antspaudas); badas ir pandemijos (4-asis antspaudas); persekiojimas (5-asis antspaudas)... visa tai veda prie to, kas skamba tiksliai taip, kaip katalikų mistikai apibūdino kaip „didelis sąžinės kratymas“, „sąžinės apšvietimas“ arba „Įspėjimas“ (6-asis antspaudas). Tai prives mus prie „Audros akies“, septintojo antspaudo:
Kai Avinėlis atplėšė septintąjį antspaudą, danguje apie pusvalandį stojo tyla. (Apr 8:1) (žr Chronologija)
Daugelis klausia, jei ne elgetauja, kada ateis Įspėjimas. Galiu pasakyti tik tiek, jei audra yra „Kaip uraganas“, tada kuo arčiau Audros akies, tuo stipresni taps chaoso vėjai. Įvykiai kaupsis vienas ant kito, kol žmonija parklups ant kelių – kaip sūnus palaidūnas. Mes dar nesame.[2]plg. žiūrėti: Kodėl perspėjimas? Be to, mes kartu nesame tokioje vietoje, kur būtume pasirengę susivokti:
Atsigavęs jis pagalvojo: „Kiek daug mano tėvo samdomų darbuotojų turi daugiau nei pakankamai maisto, bet štai aš mirštu iš bado. Aš atsikelsiu, eisiu pas savo tėvą ir jam pasakysiu: „Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau“. (Lukas 15: 17-18)
Vadinasi, ką dabar turėtume daryti?
Imituokite Audros valdovą
Į galvą ateina pažįstamas vaizdas, kaip Jėzus miega valtyje per smarkią audrą, o apaštalai panikavo.[3]Lukas 8: 22-25 Pabudęs Jėzus sudraudė ir audrą, ir jų netikėjimą. 
Kaip tu įsivaizduoji tą sceną ir kaip turėjo elgtis apaštalai? Ar atsakymas nėra tiesiog turėti mėgdžiojo Viešpatį? Jėzus taip tobulai atidavė save į savo Tėvo rankas, kad tiesiogine prasme „užmigo“.
Kalbėdamas už save, aš verčiau laukiu didelių bangų arba kibiu baliuosiu vandenį. Kitaip tariant, kažkaip „kontroliuoja“. Taip pat daugelis šiandien yra apsėsti „audrų stebėjimo“, ty. skaitant naujienų antraštes ir „doom scrolling“ dėl kito blogo dalyko. Kiti beprotiškai kaupia maistą, atsargas ir ginklus, kad paimtų į savo rankas reikalus, kai žlugimas ateina.
Nesupraskite manęs neteisingai – turime būti praktiški ir apdairūs. Tai, kad Jėzus iš pradžių buvo valtyje, reiškė, kad Jis nesitikėjo, kad Tėvas Jį visur nugabens akimirksniu (kaip Pilypas šiandieninėje pirmasis svarstymas). Ne, Jėzus buvo praktiškas ir tuo pat metu buvo visiškai pasinėręs į Tėvo meilę – ir visa tai.
Tai tokia graži pamoka ir kelias mums, kad ir kokia audra susidurtume. Kai negalime sustabdyti painiavos, skolų, ligų, kančios, išdavystės, susiskaldymo ir tt bangų, kylančių už borto, vienintelis atsakymas yra iš tikrųjų lįsti į Dangiškojo Tėvo glėbį ir pailsėti. Ir ilsėtis Dieve nereiškia nei pasitenkinimo, nei neveikimo, nei netgi savo emocijų neigimo. Atvirkščiai, tik toje vidinėje ramybėje ir apleistoje vietoje įmanomas tikras apaštališkas darbas: kiekvienos audros numalšinimas. Ir šis nusiraminimas nėra ežero nusausinimas, taip sakant, tarsi galėtume padaryti tašką problemai. Atvirkščiai, tai susiję su bangų valdymu savo emocine kontrole, kad mūsų kančios nuneštų mus į saugų uostą, o ne paskandintų. Priežastis, dėl kurios galiu apie tai rašyti, yra ne todėl, kad tai įvaldžiau, o būtent todėl, kad tiek daug kentėjau, kad neturėjau!
Taip, kaip sunku tai gyventi! Kaip sunku paleisti! Kaip sunku neapsėsti dėl šios ar kitos audros. Tačiau prikaltas prie šio tikėjimo kryžiaus yra Tikra krikščionybė. Kito būdo nėra. Alternatyva yra tiesiog panikuoti… ir kokių gerų vaisių tai davė?
Ministerija juda į priekį
Taigi štai aš esu priverstas gulėti ant šio kryžiaus, nes mano ateitis ir šios tarnybos ateitis yra labiau neaiški nei bet kada. Buvo laikas, kai negalėjau atsukti Dievo žodžio „čiaupo“, kuris veržėsi per mano sielą tiek, kad galėčiau rašyti kiekvieną dieną. Tačiau pastaruoju metu „The Now Word“ pasirodo labai daug. Galbūt tai savaime yra a laikų ženklas….
Tuo pačiu metu kiekvieną dieną gaunu laiškų iš skaitytojų, kurie šiomis neramiomis valandomis laukia šios ministerijos stiprybės ir patarimų. Todėl liksiu savo poste tol, kol leis Viešpats (arba leis vyriausybė, nes bent jau Kanadoje mūsų žodžio laisvė kabo ant puikaus plauko).
Prieš kelis mėnesius kreipiausi į savo skaitytojus dėl jūsų finansinės paramos. „Dabar Žodis“ man tebėra visu etatu, nes dar yra tiek daug darbo. Atsiliepė apie 1% mano skaitytojų, todėl jau esu priverstas pateikti antrą kreipimąsi (paprastai laukiu iki vėlyvo rudens). Žinau, kad tai sunkūs laikai ir kad jie tik sunkėja. Mano kreipimasis yra ne tiems iš jūsų, kurie stengiasi padėti maistą ant stalo, bet tiems, kurie gali prisidėti prie šio apaštalavimo. Tiek daug jūsų turi, ir aš esu be galo dėkingas už jūsų didžiulę labdarą, meilę ir maldas bėgant metams. (Galintieji gali paaukoti čia vieną kartą arba kas mėnesį).
Tik Dievas žino šios Audros tvarkaraštį. Savo ruožtu aš pasilieku ant sargybinio sienos sakyti Jo Žodį, kol Jis nepašauks manęs namo arba į kitą misiją. Šiuo atžvilgiu aš jaučiu, kad Jis mus kviečia dabar:
Tada ateik ir pailsėk su Manimi šio Didžiojo laivo laivagalyje. Nebijokite šios ar kitos audros bangų. Pasilikite Manyje ir aš pasiliksiu jumyse, o mes pasiliksime Tėvo meilėje ir nuolatinėje globoje.
Susiję skaitymai
Paremkite Marko nuolatinę tarnybą:
Mallett šeima 2024 m
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
Dabar „Telegram“. Spustelėkite:
Sekite Marką ir kasdienius „laiko ženklus“ svetainėje „MeWe“:
Sekite Marko raštus čia:
Klausykitės šių dalykų:
Išnašos
| ↑1 | Lauke Šieno katalikų Biblijos komentaras (1859 m.), remiantis Douay-Rheims vertimu į lotynų-anglų kalbą, sakoma: „Baltas žirgas, ant kurio jodinėjo užkariautojai iškilmingo triumfo metu. Paprastai tai suprantama kaip mūsų Gelbėtojas Kristus, kuris pats ir per savo apaštalus, pamokslininkus, kankinius ir kitus šventuosius nugalėjo visus savo Bažnyčios priešus. Rankoje jis turėjo lanką, Evangelijos doktriną, tarsi strėlę pervėrusį klausytojų širdis; o jam duota karūna buvo pergalės ženklas to, kuris nugalėjo, kad jis galėtų nugalėti... Kiti žirgai, kurie seka paskui, simbolizuoja nuosprendžius ir bausmes, kurios turėjo kristi ant Kristaus ir jo Bažnyčios priešų...“ |
|---|---|
| ↑2 | plg. žiūrėti: Kodėl perspėjimas? |
| ↑3 | Lukas 8: 22-25 |