Genocido aukos
GALBŪT Trumparegiškiausias mūsų šiuolaikinės kultūros aspektas yra mintis, kad einame tiesiniu pažangos keliu. Tai, kad po žmogaus pasiekimų mes paliekame praeities kartų ir kultūrų barbariškumą ir siaurą mąstymą. Kad mes palengviname išankstinių nuostatų ir netolerancijos pančius ir žengiame link demokratiškesnio, laisvesnio ir civilizuotesnio pasaulio.
Ši prielaida yra ne tik klaidinga, bet ir pavojinga.
Tiesą sakant, artėjant 2014 m., Matome, kad mūsų pasaulio ekonomika klesti ant žlugimo slenksčio dėl Vakarų pasaulio savarankiškos politikos; Rytų pasaulyje daugėja genocidų, etninių valymų ir sektų smurto; šimtai milijonų badauja visame pasaulyje, nepaisant pakankamai maisto, kad galėtų pamaitinti planetą; laisvės vidutiniai piliečiai garuoja visame pasaulyje vardan „kovos su terorizmu“; abortas, savižudybės ir eutanazija ir toliau propaguojamos kaip „nepatogumų, kančių ir suvokiamos„ per daug gyventojų “„ sprendimai “; prekyba žmonėmis seksu, vergija ir organais didėja; pornografija, ypač vaikų pornografija, sprogsta visame pasaulyje; žiniasklaida ir pramogos vis labiau perkeliamos į pagrindinius ir neveikiančius žmonių santykių aspektus; technologijos, toli gražu neužtikrinančios žmogaus išlaisvinimo, neabejotinai sukūrė naują vergovės formą, pagal kurią reikia daugiau laiko, pinigų ir išteklių, kad „neatsiliktų“ nuo laiko; ir įtampa tarp tautų, ginkluotų masinio naikinimo ginklais, toli gražu nesiliauja, priartina žmoniją prie Trečiojo pasaulinio karo.
Iš tiesų, kai tik kai kurie manė, kad pasaulis juda mažiau išankstinės, rūpestingos, lygiateisės visuomenės, užtikrinančios žmogaus teises visiems, link, jis pasuka kita linkme:
Su tragiškomis pasekmėmis ilgas istorinis procesas artėja prie lūžio taško. Procesas, kuris kažkada paskatino atrasti „žmogaus teisių“ idėją - teises, būdingas kiekvienam asmeniui ir prieš bet kokią Konstituciją ir valstybės įstatymus, šiandien žymi stebėtinu prieštaravimu. Tiksliai amžiuje, kai iškilmingai skelbiamos neliečiamos asmens teisės ir viešai patvirtinama gyvenimo vertė, yra paneigiama arba trypiama pati teisė į gyvybę, ypač reikšmingesniais egzistavimo momentais: gimimo momentu ir mirties ... Taip nutinka ir politikos bei valdžios lygmenyje:
pirminė ir neatimama teisė į gyvybę kvestionuojama arba paneigiama remiantis parlamento balsu arba vienos žmonių dalies valia, net jei tai yra dauguma. Tai yra baisus reliatyvizmo, valdančio neprieštaraujant, rezultatas: „teisė“ nustoja tokia būti, nes ji nebėra tvirtai pagrįsta neliečiamu asmens orumu, bet yra pavaldi stipriosios pusės valiai. Tokiu būdu demokratija, prieštaraudama jos pačios principams, faktiškai juda totalitarizmo formos link. —POPE Jonas Paulius II, Evangelium Vitae, „Gyvenimo evangelija“, n. 18, 20 m
Šios realybės turėtų padėti kiekvienam geranoriškam žmogui, tiek ateistui, tiek teistui, užduoti klausimą kodėl—Kodėl, nepaisant didžiausių žmonijos pastangų, mes vis dažniau atsiduriame sunaikinimo ir tironijos sūkuryje, tik vis didesnėmis pasaulinėmis mastais? Dar svarbiau, kur viso to viltis?
NUORODOS, IŠPRĖSTOS
Daugiau nei 500 metų iki Kristaus gimimo pranašas Danielius numatė, kad pasaulis tikrai praeis karo, dominavimo, išsivadavimo ir kt. [1]plg. Danielis Ch. 7 kol galiausiai tautos pasidavė siaubingai pasaulinei diktatūrai - ką palaimintasis Jonas Paulius II vadina „totalitarizmu“. [2]plg. Dan 7: 7-15 Šiuo atžvilgiu krikščionybė niekada nesiūlė „laipsniško Dievo karalystės pakilimo“, pagal kurį pasaulis pamažu virstų geresne vieta. Veikiau Evangelijos žinia nuolat kviečia ir skelbia, kad radikali žmogaus laisvės dovana gali pasirinkti šviesą arba tamsą.
Giliai pasakojama, kad šv Prisikėlimas ir Sekminių išgyvenimas - rašytų ne apie tautas, kurios galų gale, kartą ir visiems laikams taptų Jėzaus pasekėjomis, bet apie tai, kaip galiausiai pasaulis atmesti Evangelija. Tiesą sakant, jie apims globalų subjektą, kuris pažadės jiems saugumą, apsaugą ir „išlaisvinimą“ nuo pačios krikščionybės reikalavimų.
Sužavėtas visas pasaulis sekė paskui žvėrį ... Taip pat buvo leista kariauti prieš šventuosius ir juos užkariauti, o jai buvo suteikta valdžia kiekvienai genčiai, tautai, kalbai ir tautai. (Apr 13: 3, 7)
Jėzus taip pat niekada nenurodė, kad pasaulis pagaliau priims Gerąją Naujieną, taip visam laikui nutraukdamas nesantaiką. Jis tik pasakė:
... tas, kuris atkakliai laikysis iki galo, bus išgelbėtas. Ir ši karalystės evangelija bus skelbiama visame pasaulyje kaip liudija visoms tautoms, ir tada ateis pabaiga. (Mato 24:13)
Tai reiškia, kad žmonija patirs krikščioniškos įtakos atoslūgį, kol galų gale Jėzus sugrįš laikui bėgant. Vyks nuolatinis karas tarp Bažnyčios ir anti-Bažnyčios, Kristaus ir antikristo, kurie vienas dominuoja labiau nei kiti, priklausomai nuo laisvo žmonių pasirinkimo priimti ar atmesti Evangeliją bet kurioje kartoje. Ir tokiu būdu,
Karalystė išsipildys ne istoriniu Bažnyčios triumfu progresyvaus pakilimo metu, bet tik Dievo pergale prieš galutinį blogio išlaisvinimą, dėl kurio jo nuotaka nužengs iš dangaus. Dievo triumfas dėl blogio sukilimo įgaus paskutinįjį teismo sprendimą po šio praeinančio pasaulio galutinio kosminio sukrėtimo.. - CCC, 677
Bažnyčios tėvų teigimu, net „taikos era“, apie kurią kalbama Apreiškimo 20 skyriuje, kai šventieji patirs tam tikrą „sabato poilsį“, [3]plg Mielas šventasis Tėve ... Jis ateina! išlaiko žmogaus gebėjimą nusisukti nuo Dievo. Iš tiesų, Šventajame Rašte sakoma, kad tautos patenka į paskutinę apgaulę, taip sukeldamos „istorinį gėrio triumfą“ per šį „paskutinį blogio išlaisvinimą“ ir inicijuodamos Naujuosius dangus ir Naująją Žemę per visą amžinybę. [4]„20“ pakeitimas: 7 – 9
ATMETIMAS
Iš esmės visų laikų bėdų esmė yra žmogaus atkaklumas atmetant Dievo sumanymus, atmetant patį Dievą.
Tamsa, kuri kelia realią grėsmę žmonijai, yra tai, kad ji gali pamatyti ir tirti apčiuopiamus materialius dalykus, bet nemato, kur eina pasaulis ar iš kur jis ateina, kur yra mūsų pačių gyvenimas
kas yra gerai, o kas blogai. Tamsa, gaubianti Dievą ir užgožianti vertybes, yra reali grėsmė mūsų egzistencijai ir apskritai pasauliui. Jei Dievas ir moralinės vertybės, skirtumas tarp gėrio ir blogio, išlieka tamsoje, tai visos kitos „šviesos“, kurios mums suteikia tokius neįtikėtinus techninius žygdarbius, yra ne tik pažanga, bet ir pavojai, keliantys pavojų mums ir pasauliui.. —POPEJAS BENEDIKTAS XVI, Velykų budėjimo pamokslas, 7 m. Balandžio 2012 d
Kodėl šiuolaikinis žmogus nemato? Kodėl skirtumas tarp gėrio ir blogio po 2000 metų „išlieka tamsoje“? Atsakymas yra labai paprastas: nes žmogaus širdis paprastai nori likti tamsoje.
Tai yra nuosprendis, kad šviesa atkeliavo į pasaulį, tačiau žmonės pirmenybę teikė tamsai, o ne šviesai, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro nedorus dalykus, nekenčia šviesos ir neateina į šviesą, kad jo darbai nebūtų matomi. (Jono 3:19)
Nėra nieko sudėtingo, todėl Kristaus ir Jo Bažnyčios neapykanta šiandien išlieka tokia pat stipri, kaip prieš 2000 metų. Bažnyčia kviečia ir kviečia sielas priimti nemokamą amžinojo išganymo dovaną. Bet tai reiškia sekti Jėzumi „keliu, tiesa ir gyvenimu“. Kelias yra meilės ir tarnystės kelias; tiesa yra gairės dėl kaip mes turime mylėti; ir gyvenimas yra tas, kad pašventinanti malonė, kurią Dievas mums suteikia laisvai, kad galėtume Jam sekti, jam paklusti ir gyventi. Tai yra antrasis aspektas - tiesa - kurį pasaulis atmeta, nes būtent tiesa mus išlaisvina. Ir šėtonas nori, kad žmonija būtų pavergta nuodėmės, o nuodėmės atlyginimas yra mirtis. Vadinasi, pasaulis toliau pjauna sunaikinimo sūkurį tiek, kiek jis atmeta tiesą ir priima nuodėmę.
Žmonija neturės ramybės, kol nepasitikės mano gailestingumu.—Jėzus šventajai Faustinai; Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, dienoraštyje, n. 300 m
KUR VILTIS?
Palaimintasis Jonas Paulius II pranašavo, kad mūsų laikų traukuliai iš tikrųjų veda mus į „galutinę konfrontaciją“ tarp Kristaus ir Antikristo. [5]plg Galutinio susidūrimo supratimas Taigi, kur yra viltis ateityje?
Visų pirma, patys Šventasis Raštas pirmiausia visa tai išpranašavo. Vien žinodami tą faktą, kad iki laiko pabaigos bus tokių traukulių, galime būti ramūs, kad yra pagrindinis planas, paslaptingas, koks jis yra. Dievas neprarado kūrybos kontrolės. Jis nuo pat pradžių apskaičiavo kainą, kurią sumokės jo sūnus, net rizikuodamas, kad daugelis atsisakys nemokamos išganymo dovanos.
Tik pasibaigus mūsų daliniam žinojimui, kai pamatysime Dievą „akis į akį“, mes visiškai žinosime būdus, kuriais Dievas net per blogio ir nuodėmės dramas nukreipė savo kūrinį į tą galutinį sabato poilsį, kurį jis sukūrė dangų ir žemę. -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 314 m
Be to, Dievo žodis pranašauja pergalę tiems, kurie „ištveria iki galo“. [6]Mattas 24: 13
Nes jūs laikėtės mano pranešimo
ištvermės, aš jus apsaugysiu išbandymo metu, kuris ateis į visą pasaulį išbandyti žemės gyventojų. Aš greitai ateinu. Laikykitės to, ką turite, kad niekas negalėtų paimti jūsų karūnos. „Nugalėtoją aš padarysiu stulpu savo Dievo šventykloje, ir jis niekada jo daugiau nepaliks“. (Apr 3: 10–12)
Turime pranašumą pažvelgti į visas Dievo tautos pergales praėjusiais šimtmečiais, kai grėsmė kilo pačiai krikščionybei. Mes matome, kaip Viešpats ne kartą teikė malonę savo tautai:kad viskuo, visada turėdamas viską, ko reikia, turėtumėte gausybę kiekvienam geram darbui. “ (2 Kor 9, 8)
Ir tai yra raktas: suprasti, kad Dievas leidžia blogio potvynį išstumti į krantą, kad pasiektų didesnį gėrį - sielų išganymą.
Turime pradėti matyti pasaulį tikėjimo akimis, pašalindami pesimizmo akinius. Taip, viskas atrodo labai blogai ant paviršiaus. Tačiau kuo giliau pasaulis patenka į nuodėmę, tuo labiau jis trokšta ir dejuoja būti išvaduotas! Kuo labiau siela pavergta, tuo labiau trokšta būti išgelbėta! Kuo tuštesnė širdis, tuo labiau pasirengusi būti užpildyta! Neapsigaukite; atrodo, kad pasaulis atmeta Kristų ... bet aš pastebėjau, kad energingiausiai Jam priešinasi dažnai tie, kurie labiausiai kovoja su tiesa savo širdyje.
Jis įdėjo į žmogų tiesos ir gėrio ilgesį, kurį patenkinti gali tik Jis. -Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2002 m
Tai nėra akimirka, kai reikia būti nedrąsiam, bet su dideliu nuolankumu ir drąsa įeiti į žmonių širdis su meilės ir tiesos šviesa.
Jūs esate pasaulio šviesa. Ant kalno įsikūrusio miesto negalima paslėpti. Jie taip pat neuždega lempos ir nepadeda jos po krepšiu; jis pastatytas ant žibinto stovo, kur suteikia šviesą visiems namuose. Tiesiog jūsų šviesa turi nušviesti prieš kitus, kad jie pamatytų jūsų gerus darbus ir pašlovintų jūsų dangiškąjį Tėvą. (Mt 5, 14–16)
Štai kodėl Šventasis Tėvas dar kartą sako Bažnyčiai, kad turime išeiti į gatves; kad mes turi vėl „susitepti“, trindamasis pečiais su pasauliu, leisdamas jiems kaitintis per meilę plūstančios malonės šviesoje, o ne slėptis prieglaudose ir cementiniuose bunkeriuose. Kuo tamsiau, tuo ryškesni turėtų būti krikščionys. Nebent, žinoma, mes patys tapome drungni; nebent patys gyvename kaip pagonys. Tada taip, mūsų šviesa lieka paslėpta, ją dengia kompromiso, veidmainystės, aistros ir pasididžiavimo sluoksniai.
Daugelis krikščionių yra liūdni, tiesą sakant, ne dėl to, kad pasaulis atrodo pragariškas, bet dėl to, kad gresia jų gyvenimo būdas. Mums pasidarė per daug jauku. Turime sukrėsti, pripažinti, kad mūsų gyvenimas iš tiesų yra labai trumpas ir yra pasirengimas amžinybei. Mūsų namai yra ne čia, o Danguje. Bene didžiausias pavojus šiandien yra ne tai, kad pasaulis vėl pasimetė tamsoje, bet tai, kad krikščionys nebebūna šviečia šventumo šviesa. Krikščionims tai turi būti blogiausia iš visų viltis įsikūnyti. Taip, viltis ateina į pasaulį kiekvieną kartą, kai tikintysis tikrai gyvena pagal Evangeliją, nes tada tas žmogus tampa „naujojo gyvenimo“ ženklu. Tada pasaulis gali „paragauti ir pamatyti“ Jėzaus veidą, atsispindintį jo tikrame pasekėjuje. We turi būti viltis, kurios reikia šiam pasauliui!
Duodami maisto alkanam žmogui, mes iš naujo kuriame viltį. Taip yra ir su kitais. —POPE FRANCIS, Homilija, Vatikano radijas, 24 m. Spalio 2013 d
Taigi pradėkime iš naujo! Šiandien nuspręskite dėl šventumo, nuspręskite sekti Jėzų visur, kur tik einate, tapdami vilties ženklu. Ir kur Jis eina mūsų tamsos ir netvarkos pasaulyje šiandien? Tiksliai į nusidėjėlių širdis ir namus. Sekime jį drąsiai ir džiaugsmingai, nes esame Jo sūnūs ir dukterys, besidalinantys Jo galia, gyvenimu, valdžia ir meile.
Gal kai kurie iš mūsų nemėgsta to sakyti, bet tie, kurie yra arčiausiai Jėzaus širdies, yra didžiausi nusidėjėliai, nes Jis jų ieško, jis kviečia visus: „Ateik, ateik!“ Kai jie prašo paaiškinimo, jis sako: „Bet tiems, kurie turi gerą sveikatą, nereikia gydytojo; Aš atėjau pasveikti, išgelbėti “. —POPE FRANCIS, Homilija, Vatikanas, 22 m. Spalio 2013 d. Zenit.org
Tikėjimas mums sako, kad Dievas atidavė savo Sūnų už mus ir suteikia mums pergalingą tikrumą, kad tai tikrai tiesa: Dievas yra meilė! Tai paverčia mūsų nekantrumą ir abejones tikra viltimi, kad Dievas laiko pasaulį savo rankose ir kad, kaip pažymi dramatiški Apreiškimo knygos pabaigos vaizdai, nepaisant visos tamsos, jis galiausiai triumfuoja šlovėje. - popiežius Benediktas XVI, „Deus Caritas Est“, Enciklika, Nr. 39
Dėkojame už paramą šiai dieninei tarnystei.
Išnašos
↑1 | plg. Danielis Ch. 7 |
---|---|
↑2 | plg. Dan 7: 7-15 |
↑3 | plg Mielas šventasis Tėve ... Jis ateina! |
↑4 | „20“ pakeitimas: 7 – 9 |
↑5 | plg Galutinio susidūrimo supratimas |
↑6 | Mattas 24: 13 |