Relikvijos ir žinia

Dykumoje šaukiantis balsas

 

Šv. PAULAS mokė, kad mus „supa liudininkų debesis“. ^[1]Heb 12: 1 Prasidėjus šiems naujiems metams, noriu pasidalinti su skaitytojais „mažu debesėliu“, kuris supa šį apaštalavimą per šventųjų relikvijas, kurias gavau per daugelį metų - ir kaip jie kalba su misija ir vizija, kuria vadovaujasi ši tarnystė ...

 

Paruoškite kelią

I meldžiausi prieš Švenčiausiąjį Sakramentą savo dvasinio vadovo privačioje koplyčioje, kai mano širdyje kilo žodžiai, kurie, atrodo, ne man pačiam:

Aš jums teikiu Jono Krikštytojo tarnystę. 

Mąstydamas, ką tai reiškia, galvojau apie paties Krikštytojo žodžius, žodžius šios dienos Evangelijoje:

Aš esu balsas to, kuris šaukia dykumoje: „Ištiesinkite Viešpaties kelią“...

Kitą rytą pasigirdo beldimas į klebonijos duris, o paskui mane pakvietė sekretorė. Ten stovėjo pagyvenęs vyras, ištiesęs ranką po mūsų pasisveikinimo. 

„Tai tau“, – pasakė jis. „Tai pirmos klasės reliktas Jonas Krikštytojas"

Galutinė to prasmė atsiskleis ateinančiais metais, kai šv. Jono Pauliaus II raginimas mums, jaunimui, 2002 m. taptų pagrindine šio apaštalavimo tema:

Mieli jauni žmonės, jūs pats turite būti sargai ryto, kuris praneša apie saulės atėjimą, kuris yra prisikėlęs Kristus! —POPE Jonas Paulius II, Šventojo Tėvo žinia pasaulio jaunimui, XVII Pasaulio jaunimo diena, n. 3; (plg. 21, 11–12)

Vėliau jis pažymėjo, kad šis kvietimas bus pažymėtas poreikiu būti ištikimam Šventajam Tėvui ir Kristaus bažnyčiai ir tam tikros kankinystės pranašišku būdu paskelbti. ateinanti Aušra. 

Jaunieji pasirodė esą Romai ir Bažnyčiai ypatinga Dievo Dvasios dovana ... Aš nedvejodamas paprašiau jų radikaliai pasirinkti tikėjimą ir gyvenimą ir pateikti jiems didžiulę užduotį: tapti „ryto budėtojais“ naujojo tūkstantmečio aušroje.. - popiežius Jonas Paulius II, „Novo Millennio Inuente“, 9 m

Galbūt tai neatsitiktinai, kad su Jonu Krikštytoju buvo apkabinta antroji relikvija – lenkų kankinio Šv. Hiacinto. Jis buvo žinomas kaip „Šiaurės apaštalas“. Aš gyvenu Kanadoje... o mano senelis yra lenkas. 

 

NAUJA EVANGELIZACIJA 

Buvau priblokštas, kai laikiau rankoje Jono Krikštytojo kaulo fragmentą – tą patį kaulą, kuris „šoktelėjo“ Elžbietos įsčiose per Marijos sveikinimą. Tas pats kaulas, kuris buvo ištiestas krikštyti Jėzų, mūsų Gelbėtoją ir Viešpatį. Tas pats kaulas, kuris tvirtai laikėsi tikėjime kaip ir Krikštytojas, Erodo įsakymu buvo nukirsta galva.

Ir tada tas pagyvenęs vyras įdėjo man į delną kitą pirmos klasės relikviją, kuri mane ne mažiau sujaudino: Šv. Paulius apaštalas. Pauliaus žodžiai, kurie mane nuolat įkvepia, informuoja ir formuoja mano tarnystės, kuri yra „naujosios evangelizacijos“, kurią dažnai remiasi jo bendravardis, šv. Jonas Paulius II, metmenis. 

Jonas Paulius II prašė pripažinti, kad „neturi susilpnėti akstinas skelbti Evangeliją“ tiems, kurie yra toli nuo Kristaus, „nes tai yra pirmoji Bažnyčios užduotis“. Iš tiesų, „šiandien misionieriška veikla vis dar yra didžiausias iššūkis Bažnyčiai“ ir „misionieriška užduotis turi išlikti svarbiausia“. - popiežius prancūzas, Evangelii Gaudium, n. 15; vatikanas.va

Po šv. Pauliaus fragmentu slepiasi mažiau žinomas kankinys, 19 amžiaus pradžioje gyvenęs šv. Vincentas Jenas. Kaip ir Pauliui ir Krikštytojui, jam taip pat buvo nukirsta galva dėl Evangelijos. Kaip neprisiminti mūsų Viešpaties žodžių:

Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, bet kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, ją išgelbės. (Morkaus 8:35)

 

Dieviškasis gailestingumas

Jei „naujoji evangelizacija“ turi paruošti pasaulį „saulės, prisikėlusio Kristaus, atėjimui“, tada dieviškasis gailestingumas yra širdis pranešimo šią valandą. 

Nuo pat savo tarnybos Šv. Petro soste Romoje pradžios laikau šią [Dieviškojo Gailestingumo] žinią savo ypatinga užduotimi. Apvaizda man tai paskyrė dabartinėje žmogaus, Bažnyčios ir pasaulio situacijoje.  – Popiežius JONAS Paulius II, 22 m. lapkričio 1981 d. Gailestingos meilės šventovėje Collevalenzoje, Italijoje

Kontekstas buvo suteiktas šventajai Faustinai, kuriai Dievo Motina pasakė:

...o jūs turite kalbėti pasauliui apie Jo didžiulį gailestingumą ir paruošti pasaulį Antrajam atėjimui To, kuris ateis ne kaip gailestingas Gelbėtojas, o kaip teisingas Teisėjas. -Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 635 m

Trečioji relikvija, kurią tą dieną gavau iš vyro, buvo Šv. Faustinos. Po metų ar dvejų, pasakytų mano dvasinis vadovas man: „Tu turi skelbti katekizmą vienoje rankoje, o Faustinos dienoraštį kitoje!

Tai buvo pabrėžta, kai buvau pakviestas kalbėti bendruomenėje Aukštutiniame Mičigane. Man dešinėje sėdėjo pagyvenęs kunigas. Du kartus per rekolekcijas tą dieną jis paprašė manęs aplankyti jo atsiskyrėlyje ant uolos. Jo vardas buvo kun. George'as Kosickis, vienas iš „Dieviškojo Gailestingumo tėvų“, padėjęs išversti Faustinos dienoraštį ir jį pažymėti. Kažkas iš bendruomenės mane nuvežė į savo atsiskyrėlį, kur kun. Kosickis padavė mane visi knygas, kurias jis parašė ir pasakė: „Nuo šiol vadinsiu tave „sūnumi“. Jis davė man savo palaiminimą, ir mūsų keliai išsiskyrė.

Kai atvažiavau į kalno apačią, atsisukau į savo vairuotoją ir pasakiau: „Palaukite minutę. Sugrąžink mane ten“. Kun. Džordžas vėl mus pasitiko verandoje.

„Kun. Džordžai, turiu tau užduoti klausimą. 

- Taip, mano sūnau.

"Ar perduodi man Dievo Gailestingumo „žibintą“? 

"Taip, žinoma! Nežinau, kaip tai atrodo, bet tiesiog eik su juo. 

Tuo jis paėmė į rankas pirmos klasės šventosios Faustinos relikviją ir palaimino mane antrą kartą. Tylėdamas nusileidau nuo kalno, širdyje galvodamas apie šiuos dalykus.

 

DEBESYS IR TAMSAMA

Netrukus iš šio apaštalavimo paaiškėjo, kad skelbti ateinančią Aušrą taip pat reiškė sielų paruošimą tamsai, kuri bus prieš ją. Skelbti „naują pavasarį“ reiškė pasiruošimą žiemai prieš jį. Ir tai, kad skelbti dieviškąjį gailestingumą, taip pat reiškė perspėjimą, kad tai negali būti savaime suprantama. 

Prailginu gailestingumo laiką dėl [nusidėjėlių]. Bet vargas jiems, jei jie neatpažįsta mano apsilankymo laiko ... Prieš Teisingumo dieną siunčiu Gailestingumo dieną... Rašykite, pasakykite sieloms apie šį didžiulį mano gailestingumą, nes siaubinga diena, mano teisingumo diena, jau arti. -Jėzus į Šv. Faustiną, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1160, 1588, 965

Būti Kristaus „sargybiniu“ reiškia stovėti ant Realybės sienos. Tai neužgožia nepalankių laikų, kuriais gyvename, ir neužgožia vilties, kuri slypi anapus.

Negalime nuslėpti, kad horizonte renkasi daug grėsmingų debesų. Tačiau neturime prarasti širdies, greičiau turime palaikyti gyvą vilties liepsną savo širdyje. Mums, kaip krikščionims, tikroji viltis yra Kristus, Tėvo dovana žmonijai ... Tik Kristus gali padėti sukurti pasaulį, kuriame karaliauja teisingumas ir meilė. - popiežius Benediktas XVI, Katalikų naujienų agentūra, 15 m. Sausio 2009 d

Taigi Bažnyčia ir pasaulis susiduria su „Didžioji audra. Tai yra „paskutinė šios eros akistata“, sakė Jonas Paulius II, konfrontacija tarp „Bažnyčios ir antibažnyčios, tarp Evangelijos ir antievangelijos, tarp Kristaus ir antikristo“.^[2]Kardinolas Karolis Wojtyla (JONAS PAUL II) Eucharistiniame kongrese, Filadelfijoje, PA, skirtas Nepriklausomybės deklaracijos pasirašymo 200 metų jubiliejui; Dalyvaujantis diakonas Keithas Fournier praneša savo žodžius, kaip nurodyta aukščiau; plg. „Catholic Online“; 13 m. Rugpjūčio 1976 d

Prieš keletą metų pamokslaujant Toronte, Kanadoje, į mane kreipėsi žmogus, surinkęs ir išsaugojęs šimtus relikvijų. „Meldžiausi, kokią relikviją tau padovanoti, ir jaučiau, kad tai turėtų būti ši“. atidariau mažas relikvijoriaus dėklas, o viduje buvo popiežiaus šventojo Pijaus X kaulo fragmentas. Iš karto supratau reikšmę.

Pijus X yra vienas iš nedaugelio praėjusio šimtmečio popiežių, kurie aiškiai aiškino „laiko ženklus“ kaip galbūt apimantį Antikristo pasirodymą, kuris, jo manymu, jau galėjo būti žemėje (žr. Antikristas mūsų laikais). Tai tema, kuri tebėra didelė paslaptis, tačiau atrodo, kad ji vis labiau įgauna dėmesį. Nes atsižvelgus į visus popiežių, Dievo Motinos ir praėjusio amžiaus mistikų žodžius ir įtraukus juos į Bažnyčios tėvų mokymą kartu su „laiko ženklais“, susidaro Didžiosios audros vaizdas. Tai apima tikimybę, kad Antikristas pasirodys anksčiau nei mes suvoksime „pasaulį, kuriame viešpatauja teisingumas ir meilė“ (žr. Ar tikrai Jėzus ateina?). Žodžiu, artėjame prie Viešpaties diena. 

Kas neigia Tėvą ir Sūnų, tas yra antikristas. (Šiandien pirmasis svarstymas)

 

RENGIANT VIEŠPATIES KELIĄ

Žinių apie mūsų laikus ar net mūsų Viešpaties gailestingumą ir meilę neužtenka. Mums reikia Tikėti ir gauti šiuos žodžius, įtraukdamas juos per tikėjimą. Tai reiškia, kad labai atsargiai ir net skubėdami turime statyti savo gyvenimą ant tvirtos Dievo Žodžio uolos, net kai pasaulis ir toliau kuria savo iliuzijas ant besikeičiančio reliatyvizmo smėlio, kuris neišvengiamai sugrius.  

Atėjo laikas, išaušta diena. Kulminacija atėjo jums, gyvenantiems žemėje! Atėjo laikas, arti diena: pasibaisėjimo, o ne džiaugsmo metas... Žiūrėk, Viešpaties diena! Matai, galas ateina! Neteisybė žydi, įžūlumas klesti, smurtas išaugo palaikyti nedorybę. Tai ilgai neužtruks ir neuždels. Atėjo laikas, išaušta diena. (Ezechielio 7:6–7, 10–12)

Taigi mano Šv. Kryžiaus Jono relikvija turi didelę reikšmę, nes būtent jis gražiausiai išaiškino Šv. interjero gyvenimas: maldos ir savęs išsižadėjimo gyvenimas, apimantis juslių ir sielos valymą, ruošiantis susijungti su Kūrėju. 

Todėl stengiuosi nuolat pabrėžti savo klausytojams nuoseklaus ir intensyvaus maldos gyvenimo poreikį. 2016 metais baigiau a keturiasdešimties dienų rekolekcijos mano skaitytojams iš dalies remiantis paprasta Šv. Jono Kryžiaus raštų santrauka. Iš tiesų, kad ir kur šiandien pasirodytų Dievo Motina, ji maldos gyvenimu kviečia savo vaikus pas savo Sūnų. Mat būtent malda, sakoma katekizme, „atkreipiama į malonę, kurios mums reikia“. ^[3]BMK, n. 2010 m

 

ŠVENTOJAI SU MUMIS

Baigdamas prisimenu dieną, kai Paray-le-Monial, Prancūzijoje, sėdėjau priešais monsinjoro Johno Essefo stalą. Čia Jėzus apsireiškė šventajai Margaret Marijai, apreikšdamas pasauliui Savo Švenčiausiąją Širdį... Dievo Gailestingumo žinios prologas.

mons. Essef buvo Motinos Teresės dvasinis vadovas; pats buvo režisuotas šv. Pio; ir vadovauja savo dvasiniam vadovui. Buvau labai pakylėtas tai sužinojęs, nes prieš dvylika ar trylika metų šios rašymo tarnybos pradžioje labai stipriai pajutau Šv. Pijaus buvimą. Vėliau kažkas vėl įdės į mano relikviją ranka, šį kartą Pio of Pietrelcina. 

Taigi tą dieną Prancūzijoje aš pasidalinau su mons. Essef tai artumas, kurį jaučiau su Šv. Piju, kuris mirė tais metais, kai gimiau. mons. nieko nesakė, kai ilgai įdėmiai žiūrėjo man į akis. Tada jis pasilenkė, iškėlė pirštą ir su tokia drąsa, kuria garsėjo šventasis Pijus, sušuko: „Jis bus jūsų pirmasis dvasinis vadovas, o kun. Paulius tavo antrasis! 

Baigiu šia istorija, nes tam tikru netiesioginiu būdu Šventasis Pijus tikriausiai paliečia jus visus, kurie tai skaitote. Ne, tikriausiai ne. Jis ir visi šventieji yra su mumis labai artimai, nes visi esame „Kristaus kūnas“. Taip, dabar jie yra arčiau mūsų nei buvo gyvenime, nes per Mistinį Kristaus Kūną mūsų sąjunga yra dar tikresnė, didingesnė.

Taigi šiais metais stenkitės prašyti šventųjų užtarimo, ypač mūsų Švenčiausiosios Motinos. Šioje paskutinėje akistatoje už mūsų stovi kariuomenė, kuri yra pasiruošusi, nori ir laukia, kad padėtų mums savo maldomis ir ypatingomis malonėmis, kurias jie nusipelnė per Kristaus kryžių mūsų labui.  

Ką mums atneš ateinantys metai? Kokia bus žmogaus ateitis žemėje? Mums neduota žinoti. Tačiau neabejotina, kad šalia naujos pažangos, deja, netrūks ir skaudžių išgyvenimų. Tačiau Dievo Gailestingumo šviesa, kurią Viešpats savotiškai norėjo sugrąžinti į pasaulį per senosios Faustinos charizmą, nušvies kelią trečiojo tūkstantmečio vyrams ir moterims. —ŠV. JONAS Paulius II, Homilija, 30 m. balandžio 2000 d

 

Šis apaštalavimas labiau nei bet kada priklauso nuo jūsų dosnumo.
Ačiū ir palaimink!

 

Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.