Gyvenimo upė

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
1 m. balandžio 2014 d
Ketvirtosios gavėnios savaitės antradienis

Elia Locardi nuotr

I pastaruoju metu diskutavo su ateistu (ji pagaliau pasidavė). Mūsų pokalbių pradžioje aš jai paaiškinau, kad mano tikėjimas Jėzumi Kristumi mažai susijęs su moksliškai patikrinamais fizinių išgydymų, apsireiškimų ir nepaperkamų šventųjų stebuklais, o dar labiau su tuo, kad aš žinoti Jėzus (kiek man apsireiškė). Bet ji tvirtino, kad tai nebuvo pakankamai gera, kad aš buvau neracionali, apgauta mito, engiama patriarchalinės Bažnyčios ... žinote, įprastas diatribis. Ji norėjo, kad aš atgaminčiau Dievą petri lėkštelėje, ir gerai, aš tiesiog nemanau, kad jis tai pasiruošė.

Kai skaičiau jos žodžius, ji tarsi bandė ką tik iš lietaus išėjusiam vyrui pasakyti, kad jis nėra šlapias. Ir vanduo, apie kurį čia kalbu, yra Gyvenimo upė.

Jėzus atsistojo ir sušuko: „Kas trokšta, tegu ateina pas mane ir geria. Kas tiki mane, kaip sako Raštas: „Iš jo vidaus tekės gyvojo vandens upės“. Jis tai pasakė, kalbėdamas apie Dvasią... (Jn 7, 38-39)

Tai yra galutinis Jėzaus Kristaus įrodymas tikinčiajam. Tai įrodymas, paskatinęs tūkstančius vien per pirmąjį šimtmetį noriai už Jį atiduoti savo gyvybes. Tai įrodymas, paskatinęs daugybę kitų viską palikti ir paskelbti Jį iki žemės pakraščių. Tai įrodymas, paskatinęs mokslininkus, fizikus, matematikus ir kai kuriuos didžiausius istorijos intelektus sulenkti kelius dėl Jėzaus vardo. Nes jų sielose tekėjo gyvojo vandens upės.

Dabar nedvasinis žmogus nepriima to, kas priklauso Dievo Dvasiai, nes jam tai yra kvailystė, ir jis negali to suprasti, nes tai įžvelgiama dvasiškai. (1 Kor 2, 14)

Didysis šios upės fontanas, malonumo šaltinis, yra iš pramušta Kristaus pusė, iš anksto pavaizduotas šventyklos vizijoje:

...šventyklos fasadas buvo į rytus; vanduo tekėjo žemyn iš dešinės šventyklos pusės... (Pirmas skaitymas)

Tai upė, kuri išsiveržė Kryžiaus papėdėje, kai kareivis perdūrė Jo šoną, o kraujas ir vanduo tryško. ^[1]plg. Jn 19, 34 Ši galinga upė buvo ne pabaiga, o Bažnyčios, „Dievo miesto“ gyvenimo pradžia.

Yra upelis, kurio čiurkšlės džiugina Dievo miestą, Aukščiausiojo šventą buveinę. (Šiandienos psalmė)

Ši upė krikščioniui yra tikra ir gyvybę teikianti, nes tas, kuris jai atvėrė savo širdį, gali „paragauti ir pamatyti Viešpaties gerumą“ Šventosios Dvasios vaisius.

Abiejuose upės krantuose augs visų rūšių vaismedžiai; jų lapai nenuvys ir vaisiai nenuvys... Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, gerumas, dosnumas, ištikimybė, švelnumas, susivaldymas. (Gal 5, 22–23)

Ir kaip šiandien liudijame Evangelijoje, „jų vaisiai tarnaus maistui, o lapai vaistams“. Šiandien daugelis pasaulyje atsigręžė į mokslą kaip į visų žmogaus problemų sprendimą, kaip ir Kristaus laikais žmonės kreipėsi į Betesdos tvenkinį, kuris daugiausia galėjo išgydyti kūną, bet ne sielą.

... tie, kurie sekė [Francis Bacon] įkvėpta intelektualine modernumo srove, klydo manydami, kad žmogus bus išpirktas per mokslą. Toks lūkestis reikalauja per daug mokslo; tokia viltis yra apgaulinga. Mokslas gali labai prisidėti prie to, kad pasaulis ir žmonija taptų žmoniškesni. Vis dėlto tai taip pat gali sunaikinti žmoniją ir pasaulį, nebent ją valdytų jėgos, esančios už jos ribų. —BENEDICT XVI, enciklikos laiškas, Sakyk Salvi, n. 25 m

Gyvybės upė ne naikina, o gydo. Todėl Jėzus sako buvusiam luošai: „Žiūrėk, tu sveikas; daugiau nenusidėk, kad tau nenutiktų nieko blogesnio“. Tai reiškia, kad tikrasis išgydymas, kurį Jėzus atėjo atnešti, yra iš širdies, o kartą išgydytas…

Neįmanoma nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome... (Apd 4:20)

Iš tiesų tyriausias džiaugsmas slypi santykiuose su Kristumi, sutiktu, sekamu, pažįstamu ir mylimu nuolatinių proto ir širdies pastangų dėka. Būti Kristaus mokiniu: krikščioniui to pakanka. – Benediktas XVI, Angelo kreipimasis, 15 m. sausio 2006 d