Dievo giesmė

I manote, kad mūsų „kartos“ klydo visas „šventasis dalykas“. Daugelis mano, kad tapimas šventuoju yra nepaprastas idealas, kurį kada nors sugebės pasiekti tik kelios sielos. Tas šventumas yra pamaldi mintis, toli gražu nepasiekiama. Kol žmogus vengs mirtinos nuodėmės ir palaikys nosį švarią, jis vis tiek „pateks“ į dangų - ir tai yra pakankamai gerai.

Bet iš tiesų, draugai, tai yra baisus melas, kuris laiko Dievo vaikus vergais, kuris palaiko sielas nelaimės ir disfunkcijos būsenoje. Tai toks pat melas, kaip pasakyti žąsiai, kad ji negali migruoti.

KŪRYBOS DĖSNIS

Visur aplink mus yra „raktas“, norint tapti šventuoju, ir tai slypi kūryboje. Kiekvieną rytą teka saulė ir atneša galingi spinduliai sveikatos visiems gyviems dalykams. Kiekvienais metais metų laikai ateina ir praeina, atsinaujina, atkuria, atneša į mirtį ir vėl kuria, kai planeta seka savo nustatytą kursą, pasvirusi ir sukasi iki tobulo laipsnio. Visame tame gyvūnai ir jūros būtybės juda pagal savo Dievo duotus instinktus. Jie poruojasi ir dauginasi; jie migruoja ir žiemoja paskirtą valandą. Augalai auga ir duoda derlių numatytu sezonu, tada miršta arba guli ramybės būsenoje, laukdami valandos, kada vėl pradės gyvuoti.

Yra tai neįtikėtina paklusnumas kūryboje pagal gamtos dėsnius, kosmoso taisykles. Kaip dailiai sureguliuotas fortepijonas, kiekviena kūrybos „nata“ skamba nustatytu laiku, dera su likusiu gyvuoju pasauliu. Jie tai daro instinktas ir dizainas, įstatymas, parašytas jų būtyje ir prigimtyje.

Dabar vyrai ir moterys yra pati Dievo kūrinijos viršūnė. Bet mes skirtingi. Mes sukurti pagal Jo paveikslą.

Žmogus, būdamas pagal Dievo paveikslą, turi žmogaus orumą, kuris yra ne tik kažkas, bet kažkas. -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 357 m

PINNAKAS

Kaip tokiems, mums buvo suteiktos dvi labai svarbios kūrybos funkcijos. Viena – „valdyti“ viską, ką sukūrė Dievas, būti jo prievaizdu. ^[1]Gen 1: 28 Tačiau antroji funkcija skiria mus nuo visos kūrinijos. Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tai Meilė mus sukūrė mylėti ir būti mylimais. Tai pašaukimas iš tikrųjų mums yra toks pat natūralus, kaip ir visos kitos mūsų kūno funkcijos. Bent jau taip turėtų būti.

Matote, Adomas ir Ieva kiekvieną dieną kėlėsi su aukso aušra ir su ryto vėjeliu judėjo tarp liūtų, vilkų ir tigrų. Jie vaikščiojo sode su savo Dievu, kuris vaikščiojo su jais. Visa jų būtybė buvo pasišventusi mylėti Jį, vienas kitą ir grožį, kuris buvo po jų pareigų. Jie nesiekė šventumo – jiems tai buvo natūralu kaip kvėpavimas.

Įvesk nuodėmę. Mano broliai ir seserys, mes dažnai matome nuodėmę kaip paprastą veiksmą, o ne kaip būties būseną. Nuodėmė, galima sakyti, yra būsena prarasti harmoniją su kūrinija, o svarbiausia – Kūrėju. Pagalvokite apie gražų koncertą, grojamą fortepijonu... ir vieną vienintelę natą sugrojo neteisingai. Staiga visa daina išsibalansuoja, o muzikos saldumas pasidaro karti. Štai kodėl nuodėmė yra ne tik asmeninė ta prasme, kad ji liečia tik mane. Tai paveikia visą kūrybos dainą!

Nes kūrinija su nekantrumu laukia Dievo vaikų apreiškimo... kad pati kūrinija būtų išlaisvinta iš sugedimo vergijos ir dalyvautų šlovingoje Dievo vaikų laisvėje. Mes žinome, kad visa kūrinija dejuoja iš gimdymo skausmų ir iki šiol... (Rom 8, 19-22)

Ką sako ši paslaptinga ištrauka? Ta kūrinija laukia, kol Dievo vaikai vėl užims savo vietą Dievo sode. Kad žmogus paprasčiausiai būk toks, koks jis yra, visiškai gyvenantis pagal įvaizdį, kuriame jis buvo sukurtas. Kitas būdas pasakyti, kad kūryba laukia, kol mes tapsime šventieji. Tačiau būti šventaisiais iš tikrųjų yra norma, kas turėtų būti normalus mums visiems, nes tokie esame sukurti.

KAIP TAI ATRODO?

Tuomet kyla klausimas, kaip man gyventi pagal šią normą? Raktas, atsakymas slypi kūryboje. Jis „paklusnus“ savo dizainui. Medžiai išskleidžia lapus pavasarį, o ne rudenį. Planeta sukasi ties saulėgrįža, o ne prieš ar po jos. Potvyniai ir atoslūgiai atoslūgsta ir teka, paisydami savo ribų, o gyvūnai veikia savo subtilios ekosistemos ritmu. Jei kas nors iš šių kūrybos aspektų „nepaklustų“, tai dainos pusiausvyra, harmonija įvedama į chaosą.

Jėzus atėjo ne tik skelbdamas mums išganymo žinią (nes žmogus turi ir racionalų protą, per kurį valia veikia ne pagal instinktą, o Tiesa ir jo pateikiami pasirinkimai). Bet Jis mums taip pat parodė modelis kad sugrįžtume į savo vietą Dievo giesmėje.

Laikykitės to paties požiūrio, koks yra jūsų Kristuje Jėzuje, kuris, nors ir buvo Dievo pavidalas, nelaikė lygybės su Dievu dalyku, kurį reikia suvokti. Atvirkščiai, jis ištuštėjo, įgaudamas vergo pavidalą, ateidamas į žmogaus panašumą; ir rado žmogumi, jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, net mirties ant kryžiaus. (Fil 2, 5–8)

Paklusnumas buvo pavyzdys, kurį Kristus davė mums (kaip nepaklusnumas buvo Liuciferio nuodėmė, taigi ir Adomo ir Ievos, kurie sekė šėtono, o ne savo Tėvo, nuodėmė.) Tačiau Jėzus mums parodė, kad paklusnumas yra ne tik Dievo valia, bet ir pilniausia meilės išraiška. Ne romantiškas jausmas, eros, bet visiškai savęs dovanojimas, agapė. Štai ką Adomas ir Ieva akimirksniu darė kūrinijoje, kvėpuodami meile, iškvėpdami meile. Kadangi jie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, jie gyveno ne pagal instinktą – kūrinijos dėsnį, bet pagal aukštesnį įstatymą – meilės taisyklę. Taigi Jėzus atėjo mums dar kartą parodyti šį kelią, kuris veda tiesos ir veda į gyvenimą. Pilnatvė life!

Vagis ateina tik vogti, skersti ir naikinti; Aš atėjau, kad jie turėtų gyvybės ir turėtų jo gausiau. (Jono 10:10)

Arba Kristaus žodžiai teisingi, arba ne. Arba Jėzus atėjo su ketinimu ir tikra galimybe mums gyventi Paprastai (tai yra, būti šventuoju), ar ne. Todėl nuo mūsų priklauso, ar tikėti Jo pažadu – ar priimti melą to, kuris ir toliau vagia, skerdžia ir naikina neįtikėtiną kiekvieno iš mūsų pašaukimą: būti šventuoju, o tai vėlgi yra „tik“ tapti tuo, kuo turime būti.

TRUST

Dėl ko Adomas ir Ieva iškrenta iš harmonijos su Dievu ir kūrinija? Atsakymas yra toks, kad jie to nepadarė pasitikėjimas. Žodžiais, kurie turi mov
Ėmęs mane giliai ir įteisinęs dėl mano paties sužeidimo, Jėzus kartą pasakė šventajai Faustinai:

Mano Širdis liūdna... nes net išrinktosios sielos nesupranta Mano gailestingumo didybės. Jų santykiai [su Manimi] tam tikrais būdais yra persmelkti nepasitikėjimo. Oi, kiek tai žeidžia Mano Širdį. Prisimink Mano kančią ir, jei netiki Mano žodžiais, bent jau tikėk Mano žaizdomis. —Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Jėzus šv.Faustinai, Dienoraštis, n.379

Broliai ir seserys, per šimtmečius buvo parašyta biblioteka knygų apie tai, kaip tapti šventu, apie vidinį gyvenimą, apsivalymo etapus, nušvitimą, susijungimą, kontempliatyvią maldą, meditaciją, apleidimą ir kt. Kartais užtenka pažvelgti į visas šias knygas, kad atgrasytų sielą. Bet visa tai galima supaprastinti vienu žodžiu, pasitikėjimas. Jėzus nesakė, kad dangaus karalystė priklauso tik tiems, kurie laikosi šio ar kitokios technikos, šio dvasingumo ar ano. Rep, bet:

Leisk vaikams ateiti pas mane ir netrukdyk jiems. nes tokiems priklauso dangaus karalystė... jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Kas nusižemina kaip šis vaikas, tas yra didžiausias dangaus karalystėje. (Mt 19:14; 18:3-4)

Tapti panašiu į mažą vaiką reiškia du dalykus: į pasitikėti kaip vaikas, antra, būti paklusnus kaip vaikas turi.

Kad nebūčiau apkaltintas sumažinęs, kokia didelė yra kova tapti „normaliu“, tapti tokiais, kokie esame pagal Jo paveikslą (tai yra būti šventuoju), tereikia suprasti kitą, tamsesnę, Kryžiaus žinią. . Ir štai kokia baisi ir griaunanti yra nuodėmė. Nuodėmė taip sugriovė žmogaus prigimtį, kad pats pasitikėjimas savo Tėvu tapo skausmingai sunkus. Bet net ir tada Kristus atsiuntė mums Tą, kuris padėtų mums esant silpnumui: Šventąją Dvasią, mūsų Užtarėją ir vadovą. Be to, jei užmegsime asmeninį santykį su Dievu, tada sakramentai, mūsų santykiai su Motina Marija, šventaisiais danguje ir su mūsų broliais bei seserimis Kristuje, jie padės mums grįžti į šventumą. Į šventumą. Savo daliai didžiojoje Dievo giesmėje.

Užuot galvoję apie tai, kad yra šventasis, apakina kitus savo šventumu, nuostabiais stebuklais ir užburiančia išmintimi, nuolankiau pamąstykime, kad tai yra tiesiog būti tuo, kuo esame sukurti. Jūs turite brangų orumą! Gyventi ką nors mažiau reiškia sumenkinti tą orumą, kuriame buvai sukurtas. O būti tuo, kas yra, reiškia gyventi pagal meilės taisyklę, be kompromisų sekti Dievo valia ir pasitikėti Juo visa širdimi. Jis parodė mums kelią ir dabar lieka su mumis, kad padėtų mums ten patekti. 

Tegul pasaulis būna pilnas tokių šventųjų.

-------------

AŠ ESU ruošiasi tuoj pat išvykti į Prancūziją, kad galėtų dalyvauti Pirmasis „Sacred Heart“ pasaulinis kongresas Paray-le-Monial mieste, kur Švenčiausiosios Širdies apreiškimai buvo įteikti šv. Margaret Mary. Šventosios Širdies sostą pasauliui pasodins vietiniai paprasti žmonės. Būtent čia, kaip jau rašiau anksčiau, Jėzus per šv. Margaretą Mariją pasauliui atskleidė, kad atsidavimas Jo Švenčiausiajai Širdžiai bus...

... paskutinės Jo meilės pastangos, kurias Jis duos žmonėms šiais paskutiniais amžiais, kad išvestų juos iš Šėtono imperijos, kurią Jis norėjo sunaikinti. kad supažindintų juos su miela Jo meilės valdymo laisve, kurią Jis norėjo atkurti visų širdyse, kurie turėtų priimti šį atsidavimą. Šv. Margaret Mary, www.sacredheartdevotion.com

Tai, apie ką čia kalba Jėzus, yra ateinanti era, kurioje Bažnyčia gyvens pagal šią „Jo meilės taisyklę“. Bažnyčios tėvai kalbėjo apie šį laikotarpį, popiežiai meldėsi už tai, o aplinkui esantys laiko ženklai rodo, kad artėja toks naujas pavasaris, kai išgyvename paskutines „žiemos“ nuoskaudas mūsų pasaulyje.

Taikos era, „tūkstantis metų“ viešpatavimas, išpranašautas šv. Jono, kurio mes tikimės, yra tik toks: kai kūrinija vėl susiderins su savo Kūrėju, kai vyrai ir moterys pasitikėdami ir paklusdami savo vaidmeniui kūryboje apims savo vaidmenį. Nors ir netobulos būklės, pranašo Izaijo ir šventojo Jono žodžiai (Apr 204-6) išsipildys:

Nes Izaijas taip kalbėjo apie šią tūkstančio metų erdvę: "Nes štai aš sukuriu naują dangų ir naują žemę, o buvę dalykai nebus atsimenami ir neateis į galvą. Bet džiaukitės ir džiaukitės amžinai tuo, ką sukuriu. Nes štai aš sukūriu Jeruzalę džiaugsmu, o jos žmones džiaugsiuosi Jeruzalėje ir džiaugsiuosi savo tauta, joje nebebus girdėti verksmo ir nelaimės šauksmo. tai kūdikis, kuris gyvens tik kelias dienas, arba senas žmogus, kuris neišsenka savo dienų, nes vaikas mirs šimto metų, o nusidėjėlis šimto metų bus prakeiktas. Jie statys namus ir juose apgyvendins. Jie sodins vynuogynus ir valgys jų vaisius. Nestatys ir kiti gyvens, nesodins ir kiti valgys, nes kaip medžio dienos bus mano tautos dienos, ir mano išrinktieji ilgai mėgausis Jie nedirbs veltui ir negimdys vaikų dėl nelaimės, nes jie bus Viešpaties palaimintųjų palikuonys ir jų vaikai su jais. Prieš jiems skambinant, aš atsiliepsiu, o jiems dar kalbant išgirsiu. Vilkas ir ėriukas ganysis kartu, liūtas valgys šiaudus kaip jautis. ir dulkės bus gyvatės maistas. Jie nekenks ir nesunaikins visame mano šventajame kalne,sako Viešpats. —St. Justinas kankinys, Dialogas su Trypho, LXXXI skyriai; plg. Is. 65:17-25

Prašau melstis už mus visus, keliaujančius į šią piligriminę kelionę Prancūzijoje. Kai būsiu ten, kiekvieną iš jūsų atvesiu mūsų Viešpaties akivaizdoje.