Prieštaravimo akmenys

 

NESVEIKAS niekada nepamiršk tos dienos. Meldžiausi savo dvasinio vadovo koplyčioje prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, kai širdyje išgirdau žodžius: 

Uždėk rankas ant ligonių, ir aš juos išgydysiu.

Drebėjau sieloje. Aš staiga turėjau vaizdus, ​​kaip pamaldžios mažos moterys su servetėlėmis ant galvų tyvuliuoja aplink, stūkso minios, žmonės nori paliesti „gydytoją“. Aš vėl suvirpėjau ir pradėjau verkti, kai mano siela atsitraukė. „Jėzau, jei tu tikrai to klausi, man reikia, kad tu tai patvirtintum“. Iškart išgirdau:

Pasiimk savo bibliją.

Čiupau savo Bibliją ir ji atsidarė paskutiniame Marko puslapyje, kur skaičiau,

Šie ženklai lydės tuos, kurie tiki: mano vardu ... Jie uždės rankas ant ligonių ir pasveiks. (Morkaus 16: 18-18)

Akimirksniu mano kūnas buvo nepaaiškinamai įkrautas „elektra“, o rankos vibravo galingu patepimu apie penkias minutes. Tai buvo neabejotinas fizinis ženklas, ką turėjau padaryti ...

 

IŠTIKIMAS, NE SĖKMINGAS

Neilgai trukus aš atlikau parapijos misiją Vankuverio saloje, Kanados vakarinėje pakrantėje. Paskutinę misijos dieną prisiminiau, ką Jėzus man pasakė, todėl pasiūliau pasimelsti už visus, kurie norėtų ateiti. Choro narys tyliai paleido muziką fone, kol žmonės susirinko. Uždėjau rankas ant jų ir meldžiausi.

Nieko.

Atrodė, tarsi aš bandyčiau duoti kupranugariui vandens lašą iš smėlio grūdelio. Netrūko nė lašelio malonės. Prisimenu, klūpau ant grindų, meldžiausi dėl moters, sergančios artritu, pėdų ir tariau sau: „Viešpatie, aš turiu atrodyti kaip visiška kvailė. Taip, leisk man būti kvailiu tau! Tiesą sakant, iki šios dienos aš tikrai nežinau, ką Viešpats daro, kai žmonės prašo manęs melstis už juos. Tačiau svarbiau, kad aš būčiau paklusnus, nei kad man būtų atsakyta į savo klausimus. Tada buvo aišku, kaip ir dabar, ko Jis prašė me daryti. Visa kita, įskaitant rezultatus, priklauso nuo Jo.

Neseniai pardavėme savo kelionių autobusą, kuriuo kelerius metus keliavome po Šiaurės Ameriką. Jau penkerius metus bandau parduoti be pirkėjo. Tuo tarpu jis nuvertėjo maždaug keturiasdešimt tūkstančių dolerių, o remontas kainavo mažiausiai perpus mažiau. Ir mes beveik nesinaudojome! Bet dabar jis parduotas, ir už nedidelę kainą. Garsiai susimąsčiau: „Viešpatie, kodėl tu man neatvedei pirkėjo prieš penkerius metus, kai jis buvo dvigubai brangesnis?“ Kodėl jaučiu, kad Jis šypsojosi per tylų atsakymą?

Tai tik keletas istorijų – ir galėčiau papasakoti dar dešimtis – prieštaravimų po prieštaravimų, su kuriais susidūriau savo tarnyboje ir mūsų šeimos gyvenime. Tikėjausi, kad Dievas padarys vieną, o Jis darys kitą. Prisimenu vieną konkretų kartą, kai buvau bedarbis ir išsiskyriau su penkiais vaikais, kad galėčiau maitinti. Pakavau garso aparatūrą, kad išvažiuočiau į koncertą, galvodamas, kas tai per. Ir aš prisimenu, kaip Viešpats aiškiai pasakė mano širdyje:

Aš prašau jūsų būti ištikimam, nesiseka.

Tai buvo pagrindiniai žodžiai man tą dieną. Dažnai prisimenu juos nusivylimo ir pralaimėjimo akimirkomis. Mano nuodėmklausys kartą man pasakė: „Būti sėkmingam reiškia nuolat vykdyti Dievo valią“. Ir Dievo valia kartais prieštarauja tam, ko norime think būtų geriausia…

 

PRITAIKIMO AKMENYS

Neseniai melsdamasis klausiau Tėvo: „Kodėl, Viešpatie, žadi padėti teisiesiems, o kai mes meldžiamės ir šaukiamės Tavęs, atrodo, kad Tu mūsų negirdi arba Tavo Žodis bejėgis? Atleisk už mano drąsų klausimą...“ Atsakant į galvą atėjo akmeninės sienos vaizdas. Pajutau, kaip Viešpats sako, kad kai pamatysite akmenį sienos viduje, kuris atrodo laisvas, galbūt norėsite jį ištraukti. Tačiau staiga pažeidžiamas visos sienos vientisumas. Tiesa, akmuo neturėtų būti birus, bet vis tiek tarnauja. Taip pat blogis ir kančia, nors ir niekada Dievo nenumatyti, Jo leidžia tarnauti tikslui: mūsų pašventinimui ir apvalymui. Visa tai veikia sielos labui, ir visumos gėris tokiais būdais, kurių joks žmogaus protas negali suprasti.

Kryžius ir Žmogaus Sūnus yra Didysis akmuo – kertinis akmuo, kuris palaiko visą pasaulio statinį. Be šio Akmens pasaulio šiandien nebūtų. Pažiūrėkite, kas gero iš Jo atėjo! Taip pat visi jūsų gyvenimo kryžiai tampa akmenimis, kurie palaiko viso jūsų gyvenimo vientisumą. Kaip dažnai galime atsigręžti į išgyventus išbandymus ir pasakyti: „Tuo metu buvo sunku, bet aš to kryžiaus nekeisčiau į nieką! Išmintis, kurią gavau iš to, yra neįkainojama...“ Tačiau kiti išbandymai lieka paslaptimi, jų tikslas vis dar paslėptas nuo mūsų akių. Tai verčia mus nusižeminti prieš Dievą ir juo labiau pasitikėti... arba tapti kartėliais ir piktais, Jį atstumti, net jei tai tik subtilus šaltas petys Jo kryptimi.

Pagalvokite apie paauglį, kuris pyksta ant savo tėvų, kad vakarais tam tikru laiku jam buvo nustatyta komendanto valanda. Tačiau kai paauglys yra vyresnis, jis atsigręžia atgal ir mato savo tėvų išmintį mokant jį disciplinos, kurios jam reikia ateičiai.

Ar neturėtume tuo labiau paklusti dvasių Tėvui ir gyventi? Jie mus drausmino trumpai, kaip jiems atrodė teisinga, bet jis tai daro mūsų labui, kad galėtume pasidalyti jo šventumu. Tuo metu bet kokia drausmė atrodo ne džiaugsmo, o skausmo priežastis, tačiau vėliau ji atneša taikius teisumo vaisius tiems, kurie jos mokomi. (Žyd 12:9-11)

Jonas Paulius II pasakė kitaip:

Kristaus klausymasis ir Jo garbinimas skatina mus drąsiai rinktis, priimti kartais herojiškus sprendimus. Jėzus yra reiklus, nes linki mums tikros laimės. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi pašaukti į šventumą, ir tik šventi žmonės gali atnaujinti žmoniją. —POPANAS JOHN PAUL II, 2005 m. Pasaulio jaunimo dienos pranešimas, Vatikanas, 27 m. Rugpjūčio 2004 d., Zenit.org

Nėra išganymo be kryžiaus; nėra šventumo be kančios; nėra tikros laimės be paklusnumo.

 

Mes gyvename didelių prieštaravimų laikais! Korporaciniu lygmeniu Bažnyčia, kuriai Jėzus pažadėjo, kad pragaro vartai nenugalės, atrodo visiškai sugadinta skandalo, silpno vadovavimo, drungnumo ir baimės. Išoriškai galima pamatyti, kaip visame pasaulyje prieš ją kyla pyktis ir netolerancija. Taip pat ir mūsų asmeniniame gyvenime visur, kur einu, girdžiu, kaip tarp brolių yra didžiulė kančia. Finansinės nelaimės, ligos, nedarbas, santuokinė nesantaika, šeimos susiskaldymas... atrodytų, kad Kristus mus pamiršo!

Toli nuo to. Atvirkščiai, Jėzus ruošia savo Nuotaką už aistrą. Bet ne tik Bažnyčios kančia, bet ir jos prisikėlimas. Žodžiai iš to pranašystė, pateikta Romoje ^[1]Žiūrėkite serialą apie pranašystę Romoje: www.embracinghope.tv  Popiežiaus Pauliaus VI akivaizdoje kas valandą man tampa vis gyvesni. Ypač atkreipkite dėmesį į toliau pabrauktas dalis:

Kadangi myliu tave, noriu parodyti, ką šiandien darau pasaulyje. Aš noriu paruošti tave ateinančiam. Ateina tamsos dienos pasaulis, vargo dienos ... Pastatų, kurie dabar stovi, nebus stovi. Paramos, kurios dabar yra mano žmonėms, nebus. Noriu, kad būtum pasirengusi, mano tauta, kad pažintum tik mane, kad laikytumėtės ir turėtum mane tam tikra prasme giliau nei bet kada anksčiau. Nuvesiu tave į dykumą... Aš atimsiu tave viskas, nuo ko tu priklausai dabar, taigi tu priklausai tik nuo manęs. Laikas, kai pasaulyje ateina tamsa, bet mano Bažnyčiai ateina šlovės laikas, a šlovės laikas ateina mano tautai. Išliesiu ant tavęs visas savo Dvasios dovanas. Aš paruošiu tave dvasinei kovai; Aš paruošiu jus evangelizacijos laikui, kurio pasaulis dar nematė... Ir kai neturi nieko, išskyrus mane, turėsi viską: žemė, laukai, namai, broliai ir seserys, meilė ir džiaugsmo ir ramybės labiau nei bet kada anksčiau. Būkite pasirengę, mano žmonės, aš noriu pasiruošti tu… -Šv. Petro aikštė, 1975 m. gegužės mėn., Sekminių pirmadienis (davė Ralph Martin)

Jėzus atima iš mūsų pasaulietinius patogumus ir mirtiną pasitikėjimą savimi, kuris daugeliui tapo stabmeldystė Bažnyčioje, ypač turtingose ​​Vakarų šalyse. Tačiau šis skausmingas procesas dažnai atrodo taip, tarsi Jis iš tikrųjų mus apleidžia! Tiesa ta, kad Jis nepašalina šių prieštaravimų akmenų, nes tai sunaikins vientisumą to, ką Jis stato jūsų sieloje. Jums reikia šios dabartinės kančios kad taptum labiau Jam priklausomas ir apleistas. Ateina laikas, kai mes Bažnyčioje neturėsime nieko, išskyrus Jį, beveik visais įmanomais būdais. Taip, šėtonas tau šnabždės:Matote, Dievo tarsi nėra! Viskas atsitiktinai. Gerai ir blogai – visiems vienodai nutinka. Atsisakykite šios kvailos religijos, nes ji jums neduoda jokios naudos. Ar ne geriau vadovautis savo instinktais, o ne tikėjimu?!”

Argi ne apvaizda, kad popiežius šiais einamaisiais metais paskelbė „Tikėjimo metai?” Taip yra todėl, kad daugelio žmonių tikėjimas yra puolamas iš pat pamatų...

 

NEPASIDUOK!

Bet nepasiduok, mano brangus broli, mano brangioji sesuo! Taip, jūs pavargote ir turite didelių abejonių. Bet Dievas tik lenkia, o ne nendrę sulaužo.

Dievas yra ištikimas ir neleis tavęs bandyti už tavo jėgų; bet su išbandymu jis suteiks ir išeitį, kad galėtumėte jį ištverti... Laikykitės džiaugsmo, mano broliai, kai susidursite su įvairiais išbandymais, nes žinote, kad jūsų tikėjimo išbandymas duoda ištvermės. O ištvermė tebūna tobula, kad būtumėte tobuli ir tobuli, nieko nestokojantys (1 Kor 10:13; Jokūbo 1:2-4).

Tai reiškia, kad Jame jūs turite daugiau jėgų, nei manote.

Aš turiu jėgų viskam per jį, kuris mane įgalina. (Fil 4, 13)

Be to, Dievas nepagailėjo nei savo viengimio Sūnaus, nei motinos prieštaravimai! Kai Marija buvo pasiruošusi gimdyti, jie turėjo ilgai keliauti į Betliejų surašyti. Ir tada, kai jie ten atvyko – su asilu – jiems nebeliko vietos! Žinoma, Juozapas tuo metu galėjo suabejoti Dievo apvaizda… gal vis dėlto visas šis Mesijo reikalas tebuvo mitas? Ir kaip tik tada, kai jau negalėjo pablogėti, kūdikis gimsta tvarte. Ir tada jie turi bėgti į Egiptą, o ne grįžti namo! Galbūt Juozapas susigundė pasakyti Viešpačiui tai, ką Teresė Avilietė kažkada šmaikštavo:Jei taip elgiesi su draugais, nenuostabu, kad jų tiek daug priešai! "

Bet ir ji, ir Juozapas atkakliai, ir galiausiai rado laimę, kurios jiems linkėjo Jėzus. Taip yra todėl, kad Dievo valia kartais įgauna varginantį prieštaravimo akmens užmaską. Tačiau jame paslėptas didžiulės jėgos perlas, kuris suteikia vientisumo likusiai dvasinei struktūrai. Kančia suteikia charakterį, charakteris pagimdo dorybę, o dorybė tampa šviesa pasauliui, šviečiančia iš vidaus.

...švieskite kaip žiburiai pasaulyje, laikydamiis gyvybės žodžio... (Fil 2, 15-16)

Vėlgi, pats Jėzus patyrė daug prieštaravimų. “Lapės turi skyles, o padangių paukščiai – lizdus; bet Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti, " ^[2]Lukas 9: 58 Kartą jis pasakė. Pats Dievas buvo be geros lovos! Kai buvo vaikas, Jis žinojo, kad turi Tėvo misiją, todėl, būdamas Jeruzalėje, iš karto nuėjo į šventyklą. Tačiau kartu atėjo ir Jo tėvai, kurie liepė jam grįžti namo kur Jis liks ateinančius 18 metų kol galiausiai Dievo paskirtu laiku Jo misija buvo paruošta. Kai buvo Jėzus buvo pripildytas Dvasios, o balsas iš dangaus paskelbė:Tai yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi." ^[3]plg. Matas :3:17 Taigi tai buvo! Štai ko laukė visas kosmosas!

Nope.

Vietoj to, Jėzus buvo išvestas į dykumą, kur jį badavo, gundė ir neteko jokios paguodos.

Nes mes turime ne vyriausiąjį kunigą, kuris nesugeba užjausti mūsų silpnybių, bet tą, kuris visais atžvilgiais buvo panašiai išbandytas, tačiau be nuodėmės. Taigi pasitikėkime malonės sostu, kad gautume gailestingumą ir rastume malonės laiku padėti. (Žyd 4, 15–16)

Mūsų Viešpats taip pat negalėjo Ar tuo metu buvo pagunda patikėti, kad Tėvas Jį apleido tokiais prieštaravimais? Bet kaip tie dykumos vėjai ^[4]plg Gundymo dykuma ir Dykumos kelias staugdamas prieš Jį, Viešpats pasakė tai, kas dabar turi tapti mūsų visų šūkiu. Jis tai pasakė, kai šėtonas gundė Jėzų paversti akmenį – a prieštaravimo akmuo- į duonos kepalą.

Gyvenama ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris sklinda iš Dievo lūpų. (Mt 4, 4)

Ir tada Lukas mums sako, kad kai Jis išėjo iš dykumos,

Jėzus grįžo į Galilėją m galia Dvasios... (Lk 4:14)

Dievas bando priversti mus nuo „pripildyti“ Dvasios prie judėjimo galia Šventosios Dvasios. Jis neduoda mums malonės tik palaidoti jį žemėje. Kaip sakoma pranašystėje Romoje,

Išliesiu ant tavęs visas savo Dvasios dovanas.

Pirmiausia turime būti ištuštinti, kad galėtume būti užpildyti, ir užpildyti, kad galėtume būti įgaliotas. Tačiau įgalinimas ateina tik dykumoje; rafinavimo krosnyje; silpnumo, nuolankumo ir pasidavimo tiglyje... ant kryžiaus ir per jį.

Mano malonės jums pakanka, nes jėga tobulėja silpnybėje. (2 Kor 12, 9)

Mums, Vakarų valstybėms, tai yra ir bus labai skausminga. Net ir dabar turime pradėti sakyti: „Dieve, aš nesuprantu šio išbandymo; tai neturi jokios reikšmės. Bet pas ką eisime? Jūs turite amžinojo gyvenimo žodžius. ^[5]John 6: 68 Aš pasitikėsiu Tavimi. Aš seksiu paskui tave, mano Viešpatie ir mano Dieve“. Taip, šie žodžiai reikalauja drąsos, valios, energijos ir noro. Štai kodėl turime melsti ištvermės, kaip liepė Jėzus, ypač kai esame gundomi pasiduoti... užmigti mirtiname apatijos ir abejonių snaudulyje. ^[6]plg Jis skambina, kol mes mieguistume

Kodėl jūs miegate? Kelkis ir melskis, kad tau nepatektų išbandymas. (Luko 22:46)

Bet Jis taip pat sako kiekvienam iš mūsų:

Būk drąsus, tai aš; nebijok... Aš tau tai sakiau, kad turėtum ramybę manyje. Pasaulyje turėsi problemų, bet būk drąsus, aš užkariavau pasaulį. (Mt 14:27; Jn 16:33)

Galų gale šie prieštaravimo akmenys paradoksaliai taps mūsų stiprybės akmenys. Turime nustoti prašyti Tėvo, kad šie akmenys paverstų lengvais duonos kepaliukais, o vietoj to atpažinti juose kažką daug didesnio: dieviškas maistas sielai.

Mano maistas yra įvykdyti to, kuris mane siuntė, valią ir užbaigti jo darbą. (Jono 4:33)

nepasiduok. Pasitikėk Jėzumi visa širdimi, nes Jis arti. Jis niekur neina (kur jis galėtų eiti?)…

Viešpats yra arti sudužusių širdžių ir gelbsti sugniuždytus dvasioje... Viešpats arti visų, kurie jo šaukiasi... (Psalmynas 34:18; 145:18)

Mes pradedame didžiulį mūšį – didžiausią, kurį Bažnyčia galbūt kada nors išgyvens. ^[7]plg Galutinio susidūrimo supratimas Jis nepaliks savo Nuotakos nei dabar, nei kada nors. Bet Jis nurengs iš jos nešvarius drabužius, kad ji būtų aprengta Šventosios Dvasios malonė ir galia. ^[8]plg Nuoga Baglady

Būkite ištikimi ir palikite sėkmę Jam… Tam, kuris vienas stato sieną.

kaip gyvus akmenis statykite į dvasinius namus... (1 Pt 2, 5)

Jie stiprino mokinių dvasią ir ragino juos ištverti tikėjime, sakydami: „Mums reikia daug sunkumų, kad patektume į Dievo karalystę“. (Apaštalų darbai 14:22)