Nesenstantis

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
26 m. rugsėjo 2014 d
Pasirinkti Atminimo šventieji Kosmosas ir Damianas

Liturginiai tekstai čia

TAI yra paskirtas laikas viskam. Bet keista, bet niekada nebuvo taip siekiama.

Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas liūdėti ir laikas šokti. (Pirmasis svarstymas)

Tai, apie ką čia kalba Raštų rašytojas, nėra imperatyvas ar nurodymas, kurį turime vykdyti; veikiau tai suvokimas, kad žmogaus būklė, kaip ir potvynio atoslūgis, kyla į šlovę ... tik tam, kad nusileistų į liūdesį.

Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti.

Tai liūdna istorija apie žmogaus būseną, besislenkančią į kančią ir iš jos, niekada toli nuo džiaugsmo, niekada toli nuo skausmo – niekada to nenumatė Dievas.

Laikas mylėti ir laikas nekęsti; karo ir taikos metas.

O, kaip dažnai jaučiu šią žaizdą savo širdyje! Žaizda pagimdžius vaiką žinant, kad kada nors turėsiu ją paleisti; žaizda laikant mano žmoną žinant, kad kada nors gali tekti ją palaidoti; džiaugsmingų susitikimų su šeima ir draugais žaizda, žinant, kad netrukus turėsime išsiskirti; Pavasario kvapo žaizda žinant, kad Ruduo galiausiai ją nuneš. Kartais šaukiu: „Viešpatie, šis gyvenimas kartais atrodo toks skausmingas! Kodėl taip turi būti?!"

Ir atsakymas yra toks:

Jis padarė viską, kas tinka savo laikui, ir įdėjo į jų širdis nesenstančius dalykus, žmogui nuo pradžios iki pabaigos neatrandant Dievo atlikto darbo.

Laikas verčia mus suvokti Amžinai. Gyvenimo aukštumos ir nuosmukiai nuolatos nukreipia į tai, kas yra anapus šio gyvenimo – pirmasis, neša mums dangaus kvapus, o antrasis primena, kad yra daugiau už Žemės kvapo. Iš tiesų, nuodėmė ir mirtis išmatavo žmogaus dienas. Taigi Dievas paskyrė tuos laiko smėlius ir suskaičiavo juos po vieną, minutė po minutės, kad kiekvienas grūdas, kuris amžiams kris į praeitį, galėtų siekti mūsų buvimo su Juo amžinybėje.

Kokia brangi tada yra kiekviena diena, nesvarbu, ar tai laikas juoktis, ar laikas verkti. Nes kiekviena valanda savyje nešiojasi belaikio sėklą, kuri manęs laukia.

Broliai, aš savo ruožtu nelaikau savęs užvaldžiusiu. Tik vienas dalykas: pamiršdamas tai, kas slypi, bet įsitempdamas į priekį, aš tęsiu savo tikslą - Dievo pašaukimo prizą Kristuje Jėzuje. (Fil 3, 13–14)

Tačiau jei aš neprisimenu; jei savo valandą praleidau nuodėmėje; jei pamiršau savo, kaip Dievo vaiko, orumą... Jau kitą minutę galiu atsigręžti į Jį ir vėl patekti į Laiko srovę, kuri, ironiška, pasiekiama tik laikui bėgant. Vadinasi, mano nelaimės šauksmas gali virsti pasitikėjimo šauksmu – net jei tai yra kryžius, su kuriuo aš stoviu, kryžius, kurį nešu.

Palaimintas Viešpats, mano uola, mano gailestingumas ir mano tvirtovė, mano tvirtovė, mano gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu. (Šiandienos psalmė)