Dievas yra begalinis. Jis visada yra. Jis viską žino ... ir jis yra sustabdomas.
Šį rytą meldžiantis man pasirodė žodis, kuriuo jaučiuosi priverstas pasidalinti su jumis:
Su jūsų Dievu yra begalinis pradas, begaliniai nauji malonės pumpurai ir amžini lietūs, skatinantys ir maitinantys naują gyvenimą. Tu esi mūšyje, mano vaikeli. Privalote pradėti vėl ir vėl. Niekada nedvejok vėl pradėti nuo Manęs! Pakelsiu nuolankią sielą dar labiau, nei ji buvo prieš nuopuolį, nes išmintis ją pakelia į naujas aukštumas.
Tegul jūsų širdis visada lieka atvira, ir aš nedvejodamas pripildysiu ją savo gerumu. Ar tai nėra priešo taktika - užsidaryti Man širdį dėl abejonių ir nevilties? Aš sakau tau, vaikas, ne tavo nuodėmė mane atstumia, o tikėjimo trūkumas. Aš viską galiu padaryti nusidėjėlio, kuris tiki ir atgailauja, širdyje; bet tam, kuris užsidaro abejodamas, Dievas yra sustabdytas. Malonė veržiasi į tos sielos širdį kaip bangos, atsitrenkiančios į akmeninę sieną, vėl krisdamos į ją neprasiskverbdamos.
... Dabar nebūk kvailas, bet eik keliais, kuriais tave mokau. Būkite sargyboje; neužmigti; būk dėmesingas Man, nes Meilė tau visada yra dėmesinga.
PASITIKĖJIMAS YRA RAKTAS
Galiausiai Adomo ir Ievos pirminė nuodėmė buvo a trūksta pasitikėjimo Dieve, išreikštas nepaklusniu poelgiu. Dažniausiai taip išreiškiame savo netikėjimo Dievu trūkumą: imdamiesi priešingų veiksmų 
Jo valia, priešingai nei sako mūsų sąžinė. Kai esame priverstiniai, įkyrūs, pikti ar nekantrūs, dažnai taip yra todėl, kad mes atsisakėme tikėjimo Tėvu, kad patenkintume savo poreikius ir atliktume reikalus pagal Jo planą. Mes paprasčiausiai nesame patenkinti Jo planu, nes tai užtrunka per ilgai, per daug aplinkkelių arba paprasčiausiai nėra rezultatas, kurio mes siekėme. Taigi mes maištaujame. Tai yra esminė žmonijos istorijos drama, kurią vaidina kiekviena karta - nuo mažiausio iki didžiausio, nuo ateisto iki tikinčiojo. Būti dievišku buvo likimas, kuriam buvome sutverti; būti dievais yra likimas, kurį mes suvokiame, kai atsisakome Kūrėjo plano ir pasiekiame uždrausto nuodėmės vaisiaus.
Dievas gerai žino, kad tą akimirką, kai valgysite, jūsų akys atsivers ir būsite panašūs į dievus, kurie žino, kas yra gerai, o kas - blogai. (Pr 3, 5)
Iš tikrųjų nuodėmė prieš mus atveria du kelius: link gero ar į blogą. Būtent ties šia kelio šakute kur pastatytas Kristaus kryžius. Šiuo išeities tašku Jėzus ragina mus eiti geru keliu, geru keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Nuodėmė užtemdo protą ir gali užgrūdinti širdį. Tada yra sprendimo momentas ... ar aš pasitikėsiu Juo, atsisuksiu į jį ir apkabinsiu kelią, Jo kelią, kurie yra Jo įsakymai ir pavyzdys? Arba aš atsisakysiu Jo meilės, pasirinksiu my mano paties individualizuotų „įsakymų“ rinkinį?
Nes Dievo meilė yra tai, kad mes laikomės Jo įsakymų. Jo įsakymai nėra apsunkinantys, nes tas, kurį pagimdė Dievas, užkariauja pasaulį. Pasaulį užkariavusi pergalė yra mūsų tikėjimas. (1 Jono 5: 3-4)
Jėzaus žinia aiški, graži, meilės daina: Tavo nuodėmė ir gėda manęs neatbaido, bet tik tavo tikėjimo trūkumas, nes aš jau numiriau, norėdamas nuimti tavo nuodėmę. Jums reikia tik pasitikėti Mano meile ir gailestingumu, ir ateikite paskui mane ...
Kuo labiau siela nusižemina, tuo didesnis malonumas, kuriuo Viešpats prie jos artėja. Šv. Faustina, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1092 m
Mano vaikeli, visos tavo nuodėmės nesužeidė mano širdies taip skausmingai, kaip tavo dabartinis nepasitikėjimas, kad po tiek daug mano meilės ir gailestingumo pastangų vis tiek turėtum abejoti mano gerumu. —Jėzus Šv. Faustinai, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, Dienoraštis, n. 1486 m
Mano gailestingumo malonės traukiamos tik per vieną indą, tai yra - pasitikėjimą. Kuo daugiau siela pasitikės, tuo daugiau jos gaus. Sielos, kurios be galo pasitiki, man yra didelis paguoda, nes į jas supiliu visus savo malonių lobius. Aš džiaugiuosi, kad jie prašo daug, nes aš noriu duoti daug, labai daug. Kita vertus, man liūdna, kai sielos prašo mažai, kai jos susiaurina širdį. —Jėzus šventajai Faustinai, n. 1578 m
Kai priartėsite prie išpažinties, žinok tai, kad Aš pats tavęs ten laukiu. Mane slepia tik kunigas, bet aš pats elgiuosi jūsų sieloje. Čia sielos vargas sutinka gailestingumo Dievą. Pasakykite sieloms, kad iš šio gailestingumo sielos malonės traukia tik pasitikėjimo indu. Jei jų pasitikėjimas yra didelis, Mano dosnumui nėra ribų. Malonės potvyniai užlieja nuolankias sielas. Išdidūs visada lieka skurde ir varge, nes Mano malonė nuo jų nusisuka nuolankiomis sielomis. —N. 1602
Mano vaikas, pasiryžk niekada nepasikliauti žmonėmis. Visiškai patikėkite mano valiai sakant: „Ne taip, kaip noriu, bet pagal Tavo valią, Dieve, tebūnie man“. Šie žodžiai, tariami iš širdies gilumos, per trumpą laiką gali pakelti sielą į šventumo viršūnę. Tokia siela aš džiaugiuosi. Tokia siela man suteikia šlovę. Tokia siela pripildo dangų savo dorybės kvapu. Tačiau supraskite, kad stiprybė, kuria jūs kenčiate, kyla iš dažnų Komunijų. Taigi dažnai artėkitės prie šio gailestingumo šaltinio, kad pasitikėjimo indu pritrauktumėte viską, ko jums reikia. —N. 1487
Jei norite išversti šį puslapį į kitą kalbą, spustelėkite čia:
