Senas žmogus

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
5 m. birželio 2017 d
Devintosios savaitės pirmadienis įprastu laiku
Bonifaco šventasis memorialas

Liturginiai tekstai čia

THE,en senovės romėnai niekada netrūko žiauriausių bausmių nusikaltėliams. Plakimas ir nukryžiavimas buvo tarp žinomiausių jų žiaurumų. Bet yra dar viena ... lavono pririšimas prie nuteistojo žudiko nugaros. Skiriant mirties bausmę, niekam nebuvo leista jos pašalinti. Taigi pasmerktas nusikaltėlis galiausiai užsikrės ir mirs.

Tikriausiai šis galingas ir persekiojantis vaizdas atėjo į galvą, kai šv. Paulius rašė:

Atidėkite savo senas vyras kuris priklauso jūsų ankstesniam gyvenimo būdui ir yra sugadintas dėl apgaulingų geismų, atnaujinkite savo proto dvasią ir apsivilkite naują prigimtį, sukurtą pagal Dievo panašumą tikru teisumu ir šventumu. (Ef 4, 22–24)

Čia yra graikų kalbos žodis anthropos, kuris pažodžiui reiškia „žmogus“. Naujesni vertimai reiškia „senoji prigimtis“ arba „senasis aš“. Taip, Paulius buvo labai susirūpinęs, kad daugelis krikščionių vis dar vaikščiojo pririšti prie „seno žmogaus“, ir toliau buvo apnuodyti jo apgaulingų troškimų.

Mes žinome, kad mūsų senis buvo nukryžiuotas kartu su [Kristus], kad mūsų nuodėmingas kūnas būtų sunaikintas, kad daugiau nebebūtume nuodėmės vergijoje. Juk miręs žmogus buvo atleistas nuo nuodėmės. (Romiečiams 6:6)

Per mūsų krikštą iš Jėzaus širdies išsiliejęs kraujas ir vanduo „atlaisvino“ mus nuo „nusikaltimo“ Adomas ir Ieva, apie „gimtąją nuodėmę“. Mes nebėra pasmerkti būti prirakinti prie senosios prigimties, o užantspauduoti ir pripildyti Šventosios Dvasios.

Taigi kiekvienas, kuris yra Kristuje, yra naujas kūrinys: senieji dalykai praėjo; štai atėjo nauji dalykai. (2 Korintiečiams 5:17)

Tai ne tik poetiniai vaizdiniai. Tai tikra ir veiksminga transformacija, vykstanti širdyje.

Aš duosiu jiems kitą širdį ir įdėsiu į juos naują dvasią. Aš pašalinsiu iš jų kūnų akmenines širdis ir duosiu jiems kūniškas širdis, kad jie vaikščiotų pagal mano įstatus ir laikytųsi mano įsakymų. Taip jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas. (Ezechielio 11:19-20)

Bet matote, mes neišeiname iš krikšto, kaip maži robotai, užprogramuoti daryti tik gera. Ne, mes sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl visada nemokamai- laisvas visada pasirinkti laisvę.

Dėl laisvės Kristus mus išlaisvino; todėl stenkis tvirtai ir nebepaklus vergų jungui. (Gal 5, 1)

Kitaip tariant, nebepririškite seno žmogaus ant nugaros.

Vadinasi, ir jūs turite galvoti apie save kaip mirusius nuodėmei ir gyvenančius Dievui Kristuje Jėzuje. Todėl nuodėmė neturi viešpatauti jūsų mirtingiesiems kūnams, kad paklustumėte jų troškimams. (Rom 6, 11–12)

Pirmajame šios dienos skaitinyje Tobitas ruošiasi valgyti nuostabią Sekminių šventės vakarienę. Jis prašo sūnaus eiti susirasti „vargšą“, kurį atsineštų prie stalo ir pasidalytų savo puota. Tačiau jo sūnus grįžta su žinia, kad vienas iš jų giminaičių buvo mirtinai pasmaugtas turgavietėje. Tobitas pašoko nuo stalo, nunešė mirusįjį namo, kad po saulėlydžio būtų palaidotas, o paskui, nusiplovęs rankas, grįžo į savo puotą.

Tai gražus simbolis, kaip mes, ką tik atšventę Velykas ir Sekmines – mūsų išsivadavimo iš nelaisvės šventes! – taip pat turime reaguoti, kai susiduriame su pagunda sugrįžti į nuodėmę. Tobitas neatneša mirusio žmogaus pas save stalo, taip pat neleidžia, kad priešlaikinė mirtis nutrauktų prievolę švęsti šventę. Bet kiek kartų mes pamirštame kas mes esame Kristuje Jėzuje, atnešk "senį" kuris mirė Kristuje koks yra mūsų teisėtas pokylis? Kristianai, tai ne tavo orumas! Kodėl tu, palikęs senuką išpažinties salėje, eini ir tempi šį lavoną atgal namo – muses, kirminus ir visa kita – tik paragauti tos nuodėmės kartėlio, kuri dar kartą pavergia, liūdina ir sugriauna tavo dieną? ne visas tavo gyvenimas?

Kaip ir Tobitas, jūs ir aš privalome kartą ir visiems laikams nusiplauti rankas nuo nuodėmės, jei tikrai norime būti laimingi ir gyventi oriai bei laisvėje, kurią mums atpirko Kristaus kraujas.

Nužudykite savo žemiškas dalis: amoralumą, nešvarumą, aistrą, piktą troškimą ir godumą, kuris yra stabmeldystė. (Kolosiečiams 3:5)

Taigi taip, tai reiškia, kad turite kovoti. Malonė nedaro visko už tave, ji tiesiog padaro viską galimas tau. Bet jūs vis tiek turite išsižadėti savęs, atsispirti savo kūnui ir kovoti su pagunda. Taip, kovok už save! Kovok už savo karalių! Kovok už gyvybę! Kovok už savo laisvę! Kovok už tai, kas tau priklauso – Dvasios vaisių, išlietos į tavo širdį!

Bet dabar jūs turite juos visus: pyktį, įniršį, piktumą, šmeižtą ir nepadorią kalbą iš savo burnos. Nustokite meluoti vienas kitam, nes nusivilkote senąjį „aš“ su jo praktikomis ir apsivilkote naująjį „aš“, kuris atnaujinamas, dėl žinių, pagal savo kūrėjo paveikslą. (Kol 3, 8–10)

Taip, „naujas vyras“, „nauja moteris“ – tai Dievo dovana jums, jūsų tikrojo „aš“ atkūrimas. Tai karštas Tėvo troškimas, kad pamatytum, kaip tu esi tuo, kuo Jis tave padarė: laisvą, šventą ir ramų.

Taigi būti šventuoju yra ne kas kita, kaip tapti tikruoju savimi... grynu Dievo paveikslo atspindžiu.