KADA Kurį laiką buvau laisvas nuo išbandymų ir pagundų, pripažįstu, kad maniau, jog tai ženklas, kad augo šventumas ... pagaliau, eidamas Kristaus žingsniais!
... Kol Tėvas švelniai nuleido mano kojas į žemę bėdas. Ir vėl supratau, kad aš pati žengiu kūdikio žingsnius, suklupau ir praradau pusiausvyrą.
Dievas manęs nepaleidžia, nes nebemyli ir nepalieka manęs. Atvirkščiai, todėl aš pripažįstu, kad didžiausi dvasinio gyvenimo žingsniai žengiami ne į priekį, o į priekį Aukštyn, atgal į Jo glėbį.
