ŠIANDIEN, mūsų šeima stovėjo ant Dievo kaltas.
Devyni iš mūsų buvo pakelti ant Athabasca ledyno Kanadoje. Tai buvo siurreali, nes mes stovėjome ant ledo taip giliai, kaip aukštas Eifelio bokštas. Aš sakau „kalta“, nes ledynai, matyt, išraižė mūsų kraštovaizdžius.
Buvo galima pajusti nuostabią, tvirtą Dievo galią. Šis ledynas nuteka į tris vandenynus. Jis siunčia vandens sroves į dideles upes, kurios ne tik atneša gėlo vandens milijonams žmonių, bet ir maitina vandens stotis, tiekiančias elektros energiją didžiuosiuose Šiaurės Amerikos miestuose. Ir tai pritraukia žmones iš viso pasaulio su baime žiūrėti į gamtos jėgas.
Bet man įdomu… ar kas nors girdėjo ledyną kalbant? Kaip ir daugelis šiandieninės gamtos, šis ledynas taip pat patiria „traumą“, nes jis greitai tirpsta... kartu su dramatiškais potvyniais, niokojančiais tornadais, smarkiais žemės drebėjimais, cunamiais ir pasaulį siaubančiomis mirtinomis karščio bangomis. O ką tiksliai kalbėjo šis ledynas kartu su visa gamta?
Ever since the creation of the world, his invisible attributes of eternal power and divinity have been able to be understood and perceived in what he has made. As a result, they have no excuse...(Rom 1, 20)
Neigti Dievo egzistavimą, akivaizdų iš daugybės antgamtinių stebuklų, angeliškų pasirodymų ir, svarbiausia, iš gamtos išminties, nėra nei intelektualu, nei logiška. Paulius 21-23 eilutėse sako:
...for although they knew God they did not accord him glory as God or give him thanks. Instead, they became vain in their reasoning, and their senseless minds were darkened. While claiming to be wise, they became fools and exchanged the glory of the immortal God for the likeness of an image of mortal man or of birds or of four-legged animals or of snakes.
Atabaskos ledynas, Ledynų nacionalinis parkas, Kanada
(paimta prieš pat miegą)
