TAI vakar man maldoje atėjo žodis ...
Dar truputį, mano žmonės, dar truputį.
Aš pajudinau dalykus, kurių negalima atšaukti. Dar šiek tiek laiko, mano žmonės. Nenusiminkite. Nes kaip žaibas ateisiu iš Rytų į Vakarus. Aš išteisinsiu savo žmones.
Ilsėkis manyje dabar... palauk, dar truputį.
Suprasite, kai klostysis mano numatyti įvykiai nuo laikų pradžios. Tie mano vaikai, kuriuos paruošiau iš anksto, yra po mano Išminties mantija. Jūs pamatysite, o kiti – ne. Išgirsite, o kietos širdies ausys liks užvertos.
Mano širdis sulaužyta, mano mylimoji. Nebegaliu sulaikyti ašarų – teisingumo ašarų – antplūdžio. Užtvanka lūžta, ir aš išeisiu dideliu pylimu, kuris išvalys žemę. Nebijok! Pamatysite ir šoksite su malonumu! … bet pirmiausia tamsa taps tamsesnė, ir liūdesys kaupsis ant sielvarto.
Bet aš būsiu su tavimi. Dar šiek tiek laiko, mano žmonės.
Kiek ilgai, Viešpatie? Aš šaukiuosi pagalbos, bet tu neklausai! Aš šaukiu tau: "Smurtas!" bet tu nesikiši. Kodėl leidžiate man pamatyti griuvėsius; kodėl aš turiu žiūrėti į vargą? Prieš mane yra sunaikinimas ir smurtas; yra nesantaika ir audringa nesantaikos. Štai kodėl įstatymas yra sustingęs, o nuosprendis niekada neatliekamas. Nes nedorėliai apeina teisųjį. štai kodėl nuosprendis pasirodo iškreiptas.
Pažvelk į tautas ir pamatyk, ir būk be galo nustebęs! Nes tavo dienomis daromas darbas, kuriuo nebūtum patikėjęs, jei tai pasakytų. (Habakuko 1: 2-5)
