Rembranto van Reinas, „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“; c.1662
OF žinoma, galima paprašyti Dievo tiesiogiai atleisti savo venines nuodėmes, ir Jis tai padarys (žinoma, jei atleidžiame kitiems. Jėzus tai aiškino.) Mes galime nedelsdami, tarsi vietoje, sustabdyti kraujavimą iš savo nusižengimo žaizdos.
Bet čia taip reikalingas išpažinties sakramentas. Nes žaizda, nors ir nekraujuojanti, vis tiek gali būti užkrėsta „savimi“. Išpažintis iškelia pasididžiavimo pūlingą į paviršių, kur Kristus, kunigo asmenyje (John 20: 23), nušluosto jį ir žodžiais padengia gydantį Tėvo balzamą, „... tegul Dievas suteikia jums malonę ir ramybę, ir aš atleisiu jus nuo jūsų nuodėmių ...“ Nematytos malonės maudžia žalą, nes kunigas su kryžiaus ženklu taiko Dievo gailestingumą.
Ar kreipdamasis į gydytoją dėl blogo pjūvio, ar jis tik sustabdo kraujavimą, ar neužsiuva, nevalo ir nepadaro tavo žaizdos? Didysis gydytojas Kristus žinojo, kad mums to reikės, ir daugiau dėmesio skirti savo dvasinėms žaizdoms.
Taigi šis Sakramentas buvo jo priešnuodis mūsų nuodėmei.
Kol jis yra kūne, žmogus negali padėti, bet turi bent šiek tiek lengvų nuodėmių. Tačiau neneniekink šių nuodėmių, kurias mes vadiname „lengvomis“: jei pasvėrus jas imi į šviesą, drebėk, kai jas skaičiuosi. Daugybė lengvų objektų sudaro didelę masę; keli lašai užpildo upę; daugybė grūdų daro krūvą. Kokia tada mūsų viltis? Visų pirma, prisipažinimas. Šv. Augustinas, Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 1863 m
Bažnyčia vis dėlto griežtai rekomenduoja išpažinti kasdienes ydas (nuodėmes). Iš tiesų reguliarus savo nuodėmių išpažinimas padeda mums formuoti sąžinę, kovoti su piktais polinkiais, leisti save išgydyti Kristui ir progresuoti Dvasios gyvenime.- Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 1458 m
