"Viešpats, Esu palūžęs. Aš pasiduodu."
Tai žodžiai, kurie per pastarąsias kelias savaites man kilo tiek kartų į lūpas. Nuo audra, kuri nusiaubė mūsų ūkį tą birželio dieną beveik kasdien buvo vienas po kito išbandymas... paeiliui sugenda transporto priemonės, mano žandikaulio infekcija, nuolatinis klausos praradimas, apsunkinantis pokalbį, o muzika skamba siaubingai. Tada mano kreditinė kortelė buvo panaudota sukčiavimui, stogas pradėjo slinkti mūsų kemperyje, o draudimo bendrovė mums atsakė dėl audros padarytos žalos, sakydama, kad išvalymas yra įvertintas 95,000 5000 USD, bet jie padengs tik XNUMX XNUMX USD. Tuo pačiu metu atrodė, kad mūsų santuoka subyrėjo, nes staiga atsirado praeities žaizdos ir modeliai. Esant įtampai, atrodė, kad prarandame viską, net vienas kitą.
Tačiau „audroje“ buvo dvi trumpos pauzės, pro griaustinius debesis prasiskverbę šviesos spinduliai ir stulbinantis įvykių traukinys. Vienas buvo mūsų trečiosios dukters vestuvės su gražiu jaunuoliu. Tai buvo šventa ceremonija ir tikra šventė. Beveik visiems dalyvavusiems tai paliko neišdildomą įspūdį. Ir po kelių dienų mūsų vyriausia dukra pranešė, kad mūsų trečiasis anūkas yra pakeliui. Sušukome iš džiaugsmo išgirdę nuostabią naujieną, nes jie kelis mėnesius bandė pastoti. Tačiau praėjusį sekmadienį, kai buvo skaitoma Evangelija apie kraują ištinkančią moterį, mano žmona pasilenkė ir pasakė, kad ką tik sužinojo, kad mūsų dukra dabar turi persileidimą. Audra grįžo su ašarų tvanu.
Ateina taškas, kai žodžiai pradeda žlugti; kai visos mūsų krikščioniškos klišės pasirodo tuščios; kai viskas, ką galima padaryti, tai prakaituoti, kraujuoti ir šaukti: „Tėve, tebūnie ne mano, o tavo valia“. Aš daug galvojau apie Dievo Motiną, kuri stovėjo tyliai po kryžiumi. Nepaaiškinamos kančios, apleistumo ir netikrumo akivaizdoje... neturime įrašytų jos žodžių. Mes žinome tik tai, kad ji liko ten iki karčios pabaigos. Ji nespaudė kumščių tiems, kurie sukelia skausmą, tiems, kurie paliko jos Sūnų, tiems, kurie abejojo, tyčiojosi ar tiesiog pasitraukė. Daug mažiau ji klausinėjo ar grasino savo Dievu.
Bet galbūt savo širdyje ji tyliai pasakė: „Viešpatie, aš palaužtas. Aš pasiduodu."
Žmogaus prigimtis yra trokšta rasti prasmę, tikslą už mūsų kančios. Tačiau kartais atsakymo tiesiog nėra. Prisimenu, kai popiežius Benediktas 2006 m. lankėsi Aušvico „mirties stovykloje“. Stovėdamas ilguose nepaaiškinamo blogio šešėliuose jis pasakė:
Tokioje vietoje žodžiai žlunga; galų gale gali būti tik siaubinga tyla – tyla, kuri pati yra nuoširdus šauksmas Dievui: Kodėl, Viešpatie, tylėjai? —Šventojo Tėvo adresas, 28 m. Gegužės 2006 d. vatikanas.va
Prieš porą savaitgalių per mišias pakėliau akis į virš altoriaus kabantį nukryžiuką. Ir man atėjo žodžiai, kad aš stengiausi būti panašus į Jo prisikėlimą, o ne į kryžių. Svarsčiau, ar Dievas leidžia šią „audrą“, kad toliau „nukryžiuotų“ mano kūną būtent tam, kad galėčiau vis daugiau ir daugiau dalytis Prisikėlimo vaisiais. Tai įmanoma tik per mirtį savo besaikiams troškimams ir savanaudiškoms ambicijoms – kaip rašė šv. Paulius:
Aš net viską laikau praradimu dėl aukščiausiojo gėrio pažinimo Kristaus Jėzaus, savo Viešpaties. Dėl jo aš priėmiau visko praradimą ir laikau tai daugybe šiukšlių, kad galėčiau įgyti Kristų ir būti jame atrastas... priklausomai nuo tikėjimo jį pažinti ir jo prisikėlimo galios bei dalijimosi jo kančiomis. būdamas panašus į jo mirtį, jei kaip nors galiu pasiekti prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3, 8–10)
Ir vis dėlto aš visiškai „nejaučiu“ šio dalyvavimo. Jaučiu tik savo skurdą, ribotumą ir dorybės stoką. Jaučiu savyje bedieviškumą, tą pirmykštę maišto sruogą, kuri teka per mus visus. Ir aš noriu bėgti... Bet vieną dieną man pasirodė, kad Jėzus nepasakė: „Gerai, tėve, aš buvau nuplaktas ir apvainikuotas erškėčiais. Užtenka." Arba: „Aš tris kartus kritau po šiuo kryžiumi. Užteks." Arba: „Gerai, aš dabar prikaltas prie medžio. Paimk mane dabar“. Ne, veikiau Jis visiškai atidavė save Tėvui – tam Jo laiko juosta, Jo planas Jo būdas.
Ir Jėzus kabojo dar tris valandas, kol kiekvienas Jo kraujo lašas, kurį reikėjo išlieti, nukrito į žemę.
Rašau jums šiandien, kad, jei įmanoma, padrąsinčiau jus, patekusius į savo audras, kad ir kokios jos būtų, įskaitant santuokinę įtampą. Mes su Lea atgavome jausmus ir dar kartą atleidome vienas kitam ir atnaujinome savo meilę (galiu pasakyti „nepalaužiama“) vienas kitam. Matote, taip dažnai žmonės pastato mane ant pjedestalo kaip kažkokį šventąjį arba mano, kad esu kažkoks Dievo palankus (o jie ne). Bet aš tikrai nesu labiau palankus už Dievą Žmogų, Jėzų Kristų, kuriam Tėvas leido kentėti ir mirti žiauria mirtimi. Nesu palankesnė už Švenčiausiąją Motiną, kuriai „malonės pilnai“ vis dėlto buvo lemta smarkiai kentėti kartu su savo Sūnumi. Aš nesu labiau palankus už didįjį apaštalą Paulių, kuris patyrė tiek daug persekiojimų, pasipriešinimo, laivo avarijos, bado ir kliūčių, nors buvo pasirinktas nešti Evangeliją pagonims. Iš tiesų, Paulius vieną dieną buvo užmėtytas akmenimis ir paliktas numirti. Tačiau Lukas rašo, kad tada vėl įžengė į Listros miestą ir…
...stiprino mokinių dvasią ir ragino juos ištverti tikėjime, sakydamas: „Mums reikia daug sunkumų, kad patektume į Dievo karalystę“. (Apaštalų darbai 14:22)
Praėjusį mėnesį per Mišias atėjo kitas momentas, kai trumpai suvokiau, kaip Šėtonas nori sulaužyti mano tikėjimą. Jei tuo metu bažnyčia būtų buvusi tuščia, būčiau rėkęs:Aš niekada neatstumsiu savo Jėzaus! Atsitrauk už manęs! Dalinuosi tuo su jumis ne todėl, kad turiu didvyrišką tikėjimą, bet tikras tikėjimas, kuris yra Dievo dovana. Ir tikėjimas, kuris yra tikras, galiausiai turi išmokti vaikščioti tamsoje kaip per a tamsi naktis. Šį mėnesį kelis kartus pastebėjau save šnabždantis…
Mokytojau, pas ką mes eisime? Jūs turite amžinojo gyvenimo žodžius. (Jono 6:68)
Petras to nesakė, nes turėjo atsakymus. Būtent todėl, kad jis nebuvo. Bet jis žinojo, kad Jėzus savyje yra atsakymas. Atsakymas. Ir viskas, ką Petras tą akimirką žinojo, buvo sekti Juo – per tikėjimo tamsą.
Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas šiam sudužusiam pasauliui... šiam sudužusiam žmogui. Belieka man ir kiekvienam keliui nusilenkti šiai nuostabiai tikrovei; man ir kiekvienam liežuviui prisipažinti, ką Petras padarė. Ir tik tada pradėsime pažinti Prisikėlimo galią – neįtikėtiną galią ir tiesą.
SUSIJUSIŲ SVARBU
Padėti Markui ir jo šeimai pasveikti
savo turto, kur jo tarnyba
ir studija yra, pridėkite žinutę:
„Mallet Family Help“ į jūsų auką.
Palaimink ir padėkok!
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
