Veronika, autorius Michael D. O'Brien
ŠVENTOS ŠIRDIES TIKRUMAS
WE dažnai turi jį atgal. Mes norime sužinoti Kristaus pergalę, Jo paguodą, Jo prisikėlimo galią -prieš Jo nukryžiavimas. Šv. Paulius pasakė, kad nori ...
... pažinti jį ir jo prisikėlimo galią bei pasidalinti savo kančiomis, būdamas prisitaikęs prie jo mirties, jei kažkaip galėčiau pasiekti prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3, 10–11)
Neseniai kažkas man parašė sakydamas, kad dažnai atlygis, kurį gauname žemėje, yra toks tyrimai. Priežastis ta, kad šie vargai, jei priimame jas vaikiška širdimi, vis labiau primena Jėzų, vis labiau primena kryžių. Tokiu būdu mes esame pasirengę priimti „jo prisikėlimo galią“. Savo laikais praradome šį supratimą! Mes praradome tai, ką iš tikrųjų reiškia būti krikščioniu, būti a krikščioniškas. Turime būti panašūs į Kristų, ty kiekvieną akimirką priimti Tėvo valią. Ir Jo valia dažnai sėkla turi kris ant žemės ir miršta pirmas, kol neduos vaisių.
Bet vargas jums, turtingiems, nes gavote paguodą. Bet vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes liūdėsite ir verksite. Vargas tau, kai visi apie tave kalba gerai, nes jų protėviai taip elgėsi su netikrais pranašais. (Lk 6:24-26)
Žino
Pasibaigus šv. Pauliaus metams, derėtų prašyti jo užtarimo, kad padėtų mums giliai augti savyje jo dvasią ir aistrą Jėzui. Šventasis Paulius pasakė, kad Jis nori „pažinti“ Jėzų. Ne tik intelektualinis Kristaus išganomosios misijos supratimas; ne tik tikėjimo Jo egzistavimu patvirtinimas; bet a žinant, gyvas, judantis ir esantis Kristaus pėdomis. Tai visų pirma reiškia būti „panašiam į jo mirtį“ – visišką atsidavimą Tėvo valiai, nepajudinamą kančios ir paguodos glėbį. Ir tai yra tiesiog gauti kiekvieną akimirką kad ir kas pas mus ateis.
Esame įsitikinę, kad mūsų „planai“ yra Dievo valia, nes „meldėmės už juos“. Tačiau kitas žingsnis jūsų šventumo augime gali būti kad aplinkybės reikalauja vaikščioti visiškai priešinga kryptimi, nei manote esant Dievo valiai. Tai vadinama vaikščiojimu tikėjimu, o ne regėjimu. Pavyzdžiui, jei manote, kad Dievo valia buvo, kad taptumėte turtingu, kad darytumėte daugiau gero, ir tada neįgytumėte šio turto arba praradote tai, ką turėjote, ar nuspręstumėte, kad tai prieštarauja Dievo valiai arba jo planams. Dievo apvaizdos tau?
Būtent šiuo vaikščiojimo būdu Jėzus moko jus ir mane ateinančiomis dienomis. Susidursime su sudėtingomis situacijomis, kuriose turime turėti įgūdžių „vaikščioti tikėjimu“. Tai, kas gali atrodyti neįmanoma arba juokinga mūsų jausmams ir intelektui, vis dėlto gali būti Dievo valia, nes „Dievui nėra nieko neįmanomo“. Štai ką reiškia būti „panašiam į Jo mirtį“: vaikščioti apleistumo dvasia, kurią turėjo Jėzus, nuo įsčių tamsos iki kapo tamsos. Norėdami patys paragauti šio atsisakymo. Kad pasinertume į tai. Kiek rimtai apie tai žiūrėjo šv.
Aš net viską laikau praradimu dėl aukščiausiojo gėrio pažinimo Kristaus Jėzaus, savo Viešpaties. Dėl jo aš priėmiau visų dalykų praradimą ir labai juos vertinu šiukšlės, kad laimėčiau Kristų... (Fil 3, 8)
Daugelis iš jūsų vis labiau jaučiasi esąs ateivis, nes pasaulis greitai apleidžia Dievą. Jūs taip pat patiriate vis daugiau ir intensyvesnių išbandymų. Daugeliu atžvilgių tai yra Šventosios Dvasios darbas, ruošiantis mylėti tyra širdimi. Negalite mylėti tyra širdimi, jei ji prisirišusi prie meilės šio pasaulio dalykams, kad ir kokie jie būtų (žr. Savanoriškas disponavimas).
SAVIMYLA
Dievo valia yra kaip sėkla, kuri neša gyvybės potencialą, „prisikėlimo galią“. Taigi reikia pakeisti savarankiškumo sėklą Dievo valios sėkla, atmesti savimeilę ir mylėti taip, kaip mylėtų Jėzus. Tai nėra kažkas automatinio. Turime apie tai „galvoti“, mylėti Dievą ne tik visa širdimi ir jėgomis, bet ir „protu“. Jei norime „pažinti“ Kristų, turime suvokti save ir savo aplinką. Kaip dažnai mes einame per dieną užsiėmę savimi, savo „problemais“, savo nerimu, dažnai galvodami, kad esame užsiėmę Dievo darbu, paprasčiausiai jaudindamiesi dėl dalykų? Tačiau šis nusivylimas ir nerimas yra būtent tai, kas užgniaužia „gerus vaisius“, kurie ateitų iš šios sėklos, nes mes tiesiog esame paklusnūs dabartinei akimirkai – judėjimui su Dvasios vėjais.
Pasikeisk atnaujindamas savo protą, kad galėtum atskirti, kas yra Dievo valia, kas gera, malonu ir tobula. (Romiečiams 12:3)
Turime naudoti savo protą, sąmoningai mąstyti eidami per dieną, kaip dabartiniu momentu galėtume reaguoti taip, kaip elgtųsi Jėzus. Turime būti atidūs, kai švaistome laiką; kai mūsų pokalbiai tampa nejudrūs; kai mus atitraukia nuo akimirkos pareigos „Twitter“, tekstų ir kitų dalykų blizgučiai. Tais laikais turime sąmoningai atsitraukti į Dievo buvimą, į tylų dialogą su Dvasia, ieškodami, kaip tą akimirką galėtume geriau tarnauti Dievui... kaip savimeilė gali užleisti vietą dieviškajai meilei (ir prisiminti šv. apibrėžimas ko meilė yra (žr. 1 Kor 13, 1–8)).
Jėzus pasakė: „Arti dangaus karalystė“. Jį randame savyje (Jn 14, 23), kai sąmoningai Jo ten ieškome, likdami su Juo taip, kaip du draugai užsibūna kito draugijoje arba žmona vyro glėbyje. Tai yra giliausias žinojimas, kurio siekė šv. Paulius: paprastas esamas su Dievu. Tiesą sakant, iš šios būtybės kyla stiprybė būti panašiems į kryžių ir viską kentėti su kantrybe ir meile.
Kas pasiliks manyje, o aš jame, duos daug vaisių, nes be manęs tu nieko negali padaryti. (Jono 15: 5)
BEGALINIS GAILESTUMAS… NEATSAKOMAS PASITIKĖJIMAS
Daugumai iš mūsų visa tai apgailėtinai nepavyksta. Nesakydamas daugiau, leisiu gražiam, nuoširdžiam dialogui, kurį vedė šventoji Faustina su Jėzumi, pasakyti visa kita:
Jėzus: Džiaugiuosi tavo pastangomis, o siela, siekianti tobulumo, bet kodėl aš matau tave taip dažnai liūdną ir prislėgtą? Pasakyk man, mano vaikeli, kokia šio liūdesio prasmė ir kokia jo priežastis?
Siela: Viešpatie, mano liūdesio priežastis yra ta, kad, nepaisant mano nuoširdžių pasiryžimų, vėl papuolu į tas pačias klaidas. Ryte priimu rezoliucijas, bet vakare matau ho
labai nuo jų atsitraukiau.Jėzus: Matai, mano vaikeli, koks esi pats iš savęs. Savo nuopuolių priežastis yra ta, kad per daug pasikliauji savimi ir per mažai manimi. Bet tegul tai jūsų taip neliūdina. Jūs turite reikalų su gailestingumo Dievu, kurio jūsų kančia negali išeikvoti. Prisiminkite, kad neskyriau tik tam tikro malonės.
Siela: Taip, aš visa tai žinau, bet mane užpuola didžiulės pagundos, o manyje pabunda įvairios abejonės, be to, viskas mane nervina ir atbaido.
Jėzus: Mano vaikas, žinok, kad didžiausios šventumo kliūtys yra atkalbinėjimas ir perdėtas nerimas. Tai atims iš jūsų galimybę praktikuoti dorybę. Visos suvienytos pagundos net trumpam neturėtų trukdyti jūsų vidinei ramybei. Jautrumas ir atkalbinėjimas yra meilės sau vaisiai. Jūs neturėtumėte nusiminti, bet stengtis, kad Mano meilė viešpatautų jūsų meilės vietoje vietoje. Pasitikėk, mano vaikas. Nepamesk širdies ateidamas malonės, nes aš visada pasiruošęs tau atleisti. Kaip dažnai to prašote, šlovinate Mano gailestingumą.
Siela: Suprantu, ką daryti geriau, kas Tau labiau patinka, bet susiduriu su didelėmis kliūtimis, kaip elgtis pagal šį supratimą.
Jėzus: Mano vaikeli, gyvenimas žemėje iš tikrųjų yra kova; didžiulė kova dėl Mano karalystės. Bet nebijok, nes tu ne vienas. Aš visada jus palaikau, todėl atsiremkite į mane, kai kovojate, nieko nebijodami. Paimkite pasitikėjimo indą ir semkitės iš gyvenimo šaltinio sau, bet ir kitoms sieloms, ypač tokioms, kurios nepasitiki Mano gerumu.Siela: Viešpatie, jaučiu, kaip mano širdis pripildyta Tavo meilės ir Tavo gailestingumo bei meilės spinduliai perveria mano sielą. Einu, Viešpatie, Tavo įsakymu. Einu užkariauti sielų. Tavo malonės palaikomas, esu pasirengęs sekti paskui Tave, Viešpatie, ne tik į Taborą, bet ir į Kalvariją. - Šv. Faustinos dienoraštis, Dieviškasis gailestingumas mano sieloje, n. 1488 m
