Saulė leidžiasi ant „Apsireiškimo kalno“ -- Medjugorje, Bosnija ir Hercegovina
IT buvo mano ketvirtoji ir paskutinė diena Medjugorjėje - tame mažame kaimelyje karo nuniokotuose Bosnijos ir Hercegovinos kalnuose, kur palaimintoji motina esą pasirodė šešiems vaikams (dabar jau suaugusiesiems).
Daug metų buvau girdėjęs apie šią vietą, tačiau niekada nejaučiau poreikio ten vykti. Bet kai manęs paprašė dainuoti Romoje, kažkas manyje pasakė: „Dabar jūs turite vykti į Medjugorję“.
Turėjau kelias valandas iki kelionės taksi atgal į oro uostą. Nusprendžiau užkopti į Apsireiškimo kalvą – nelygią reljefą, vedančią į vietą, kur Medjugorjės regėtojai sako, kad jiems pasirodė Švenčiausioji Motina. Kelionę pradėjau per dantytas uolas, pravažiuodamas kelias grupes, meldžiančias Rožančių italų kalba. Pagaliau atėjau į vietą, kur stovėjo graži Marijos, Taikos Karalienės, statula. Atsiklaupiau tarp akmenų ir pradėjau melstis Bažnyčios maldą, Valandų liturgiją.
Antrajame svarstyme iš pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje (Vatikano II Susirinkimas) skaičiau:
Mes visi turime pakeisti savo nuomonę. Turime atkreipti dėmesį į visą pasaulį ir pamatyti užduotis, kurias galime atlikti visi kartu, kad skatintume žmogaus šeimos gerovę. Negalime būti suklaidinti klaidingo vilties jausmo. Jei nebus atsisakyta priešpriešos ir neapykantos, nebent bus sudaryti privalomi ir sąžiningi susitarimai, užtikrinantys visuotinę taiką ateityje, žmonija, jau patekusi į rimtus pavojus, gali susidurti, nepaisant nuostabaus pažangos tą nelaimės dieną, kai ji nežino kitos taikos nei baisi mirties ramybė. —Gaudium et spes, nn. 82–83; Valandų liturgija, IV tomas, p. 475-476.
Tai Vatikano II Susirinkimo dokumentas. Ir štai aš atsiklaupiau po Taikos Karaliene, kuri tariamai atėjo į šį mažą žemės lopinėlį pranešti, kad turime melstis už taiką ir kad ši ramybė ateis tik pasikeitus širdims. Skaitau toliau…
Tačiau tai sakydama Kristaus Bažnyčia, gyvendama taip, kaip gyvena šiais neramiais laikais, nepajudinamai viliasi. Kartą ir vėl, sezono metu ir ne sezono metu, ji siekia skelbti mūsų amžiams Apaštalo žinią: Dabar Dievo malonės valanda, širdies pasikeitimo valanda; dabar yra išganymo diena.
Atsisėdau ant uolų ir giliai įkvėpiau. Kiekvienas, kuris žino Medjugorjės pranešimus, žino, kad Marija ne kartą yra sakiusi:Tai malonės laikas."Kas čia skaitė mano paties meditacijas (Įspėjimo trimitai!) žino, kad aš tai taip pat parašiau skubiai. Man tai tiesiog atrodė didžiulis sutapimas. Nesvarbu, ar kas tiki apsireiškimais Medjugorjėje, ar ne, mes tikrai privalome paisyti Magisteriumo žodžių.
Dabar Dievo malonės valanda, širdies pasikeitimo valanda; dabar yra išganymo diena.
Kai ėjau atgal nuo kalno, mane vėl apėmė jausmas, kad laiko mažai. Kad jei šie apsireiškimai įvyks, jie gali greitai baigtis.
Mano skrydžio atgal į Šiaurės Ameriką metu vienas iš vizionierių Medjugorjėje tariamai vėl apsireiškė su Marija. Ir štai tokia buvo jos žinutė:
"Brangūs vaikai, mano atėjimas pas jus, mano vaikai, yra Dievo meilė. Dievas siunčia mane, kad įspėtų jus ir parodyčiau teisingą kelią. Neužmerkite akių prieš tiesą, mano vaikai. Jūsų laikas yra trumpas. Neleisk, kad tave imtų valdyti kliedesiai. Kelias, kuriuo noriu tave vesti, yra ramybės ir meilės kelias. Tai kelias, kuris veda pas mano Sūnų, tavo Dievą. Duok man savo širdis, kad galėčiau padėti savo Sūnau juose ir padarykite jus mano apaštalais – ramybės ir meilės apaštalais. Ačiū! -Mėnesio žinutė Medjugorjės regėtojui Mirjanai Soldo, išversta iš kroatų
