Laiku ir išsiblaškymas

PASKIRTIS PASKIRSTYTI
Dieną 35

OF Žinoma, viena iš didžiausių kliūčių ir tariamos įtampos tarp vidinio gyvenimo ir išorinių savo pašaukimo reikalavimų yra laikas. „Neturiu laiko melstis! Aš mama! Neturiu laiko! Aš dirbu visą dieną! Esu studentas! Aš keliauju! Aš vadovauju įmonei! Aš esu kunigas su didele parapija ... Neturiu laiko!"

Kartą vienas vyskupas man pasakė, kad kiekvienas jo pažįstamas kunigas paliko kunigystę pirmas paliko savo maldos gyvenimą. Laikas yra meilė, o kai nustojame melstis, pradedame uždaryti Šventosios Dvasios „propaninį“ vožtuvą, kuris kursto meilės Dievui ir artimui liepsnas. Tada meilė mūsų širdyse pradeda atvėsti, ir mes pradedame liūdną nusileidimą į žemiškąją pasaulietiškų aistrų ir besaikių troškimų plotmę. Kaip sakė Jėzus,

Tai žmonės, kurie girdi žodį, bet pasaulietiškas nerimas, turtų viliojimas ir potraukis kitiems dalykams įsiveržia ir užgniaužia žodį, ir jis neduoda vaisių. (Morkaus 4:18-19)

Taigi, mes turime atsispirti šiai pagundai ne melstis. Be to, tai, kiek laiko praleidžiame maldai, turi atitikti mūsų gyvenimo būklę. Šv. Pranciškus Salesas siūlo nesenstančios išminties:

Kai Dievas sukūrė pasaulį, Jis įsakė kiekvienam medžiui duoti vaisių pagal savo rūšį; ir netgi taip Jis liepia krikščionims – gyviems Jo Bažnyčios medžiams – nešti atsidavimo vaisius, kiekvienas pagal savo rūšį ir pašaukimą. Iš kiekvieno – kilmingojo, amatininko, tarno, kunigaikščio, mergelės ir žmonos – reikalaujama kitokio atsidavimo; Be to, tokia praktika turi būti keičiama atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus jėgą, pašaukimą ir pareigas. Klausiu tavęs, mano vaike, ar būtų tinkama, kad vyskupas siektų gyventi vienišą kartūziečio gyvenimą? Ir jei šeimos tėvas, rūpindamasis ateitimi, būtų toks pat nesvarbus kaip kapucinas, jei amatininkas praleistų dieną bažnyčioje kaip tikintysis, jei tikintysis užsiimtų visokiais reikalais savo kaimyno, kaip vyskupo, naudai. Argi toks atsidavimas nebūtų juokingas, nereguliuojamas ir netoleruotinas? -Įvadas į pamaldų gyvenimą, I dalis, Ch. 3, 10 p

Mano dvasinis vadovas kartą man pasakė: „Tai, kas šventa, ne visada yra šventa jums.Iš tiesų, vienintelis tikras ir neklystantis šventumo kelias yra Dievo valia. Štai kodėl turime būti atsargūs, kad su Dievo pagalba atrastume savo konkretų kelią As Būdas, kai kalbama apie vidinį gyvenimą. Turėtume sekti šventųjų dorybe; bet kai kalbama apie jusu maldos gyvenimą, vadovaukitės Šventąja Dvasia, kuri nuves jus keliu, tinkamiausiu jūsų dabartinei gyvenimo būklei.

Šiuo atžvilgiu, kaip susidoroti su trukdžiais ir išsiblaškymu per maldos laikas, ypač kai tėvai su mažais vaikais, ar kai suskamba telefonas, ar kažkas pasirodo prie durų? Vėlgi, eikite neklystančiu Dievo valios keliu, akimirkos pareiga, „meilės taisykle“. Tai yra, sekite Jėzus.

…jis pasitraukė… valtimi į vienišą vietą, atskirai. Bet tai išgirdusios, minios nusekė paskui jį pėsčiomis iš miestų. Išlipęs į krantą jis pamatė didžiulę minią; Jis jų pasigailėjo ir išgydė jų ligonius. (Mt 14, 13-14)

Žinoma, turėtume padaryti viską, kad pasirinktume laiką, kada greičiausiai tai padarysime ne būti pertrauktam.

Maldos laiko ir trukmės pasirinkimas kyla iš ryžtingos valios, atskleidžiančios širdies paslaptis. Kontempliatyvios maldos žmogus nesiima tik tada, kai turi laiko: žmogus skiria laiko Viešpačiui, tvirtai pasiryžęs nepasiduoti, kad ir kokius išbandymus ir sausumą susidurtų. -Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2710 m

Kai esame vieni su Dievu, turėtume vengti blaškančių dalykų, tokių kaip mobilieji telefonai, el. paštas, televizija, radijas ir kt. Bet jei reikia pakeisti vystyklą, ar sutuoktinis šaukiasi pagalbos, ar draugas beldžiasi į duris, norėdamas pasikalbėti, atpažinkite juose Jėzaus veidą, ateinantį pas jus, prisidengęs svetimu skurdu, kito poreikiu. Dosnumas šią akimirką tik padidins Meilės Liepsną jūsų širdyje, o ne ją išsklaidys. Ir tada, jei įmanoma, vėl grįžkite prie maldos ir užbaikite ją.

Ar nepaguodžia žinoti, kad Jėzų taip pat blaškė kiti? Kalbant apie sunkumus maldoje, mes turėti Viešpats, kuris visiškai supranta.

Kadangi jis pats buvo išbandytas dėl to, ką kentėjo, jis gali padėti tiems, kurie yra išbandomi. (Žyd 2:18)

Žinoma, pats sunkiausias, jei ne skausmingas maldos aspektas protinis blaškymasis, kurie mus užpuola, kai bandome melstis privačiai ar per Mišias. Tai gali būti arba mūsų pačių aistrų pasireiškimas, arba tamsos jėgų pagundos. Kaip su jais elgtis dažnai iš viso su jais nesusidurti.

Įprastas sunkumas maldoje yra blaškymasis... Pradėti medžioti blaškančius dalykus reikštų pakliūti į jų spąstus, kai tereikia atsigręžti į savo širdį: blaškymasis atskleidžia mums, prie ko esame prisirišę, ir šis nuolankus. Viešpaties suvokimas turėtų pažadinti mūsų pirmenybę jam ir paskatinti mus ryžtingai pasiūlyti jam savo širdį, kad ji apsivalytų. Čia yra kova, pasirinkimas, kuriam šeimininkui tarnauti. -Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2729 m

Čia yra raktas: melstis galima net ir blaškantis, nes mūsų „slapta“ susitikimo su Viešpačiu vieta yra širdies gelmėse. Tegul beldžiasi į duris... tik neatidarykite. Taip pat galima „melstis visada“, net kai negalime melstis vienatvėje, atliekant akimirkos pareigą – net ir mažiausius dalykus – su didele meile. Tada tavo darbas tampa malda. Dievo tarnaitė Catherine Doherty ypač pasakė tėvams: 

Atsiminkite, kad kai atliekate akimirkos pareigą, darote ką nors dėl Kristaus. Jūs sukuriate Jam namus toje vietoje, kur gyvena jūsų šeima. Jūs maitinate Jį, kai maitinate savo šeimą. Skalbdami juos, jūs išskalbiate Jo drabužius. Jūs, kaip tėvai, Jam padedate šimtu būdų. Tada, kai ateis laikas pasirodyti Kristui, kad būtum teisiamas, Jis tau pasakys: „Buvau alkanas ir tu davei man valgyti. Aš buvau ištroškęs ir tu davei man atsigerti. Aš sirgau, o tu mane prižiūrėjai“. -Mieli tėvai, iš „Malonės akimirkų“ kalendoriaus, kovo 9 d

Tai yra, kaip Jis galėjo pasakyti, kad nepaisei su Juo maldoje, nors iš tikrųjų juo rūpinaisi?

Taigi, net jei šalti blaškymosi vėjai pučia prieš jūsų širdies „balioną“, jie negali prasiskverbti į vidų, kuri išlieka rami ir šilta, nebent jūs jiems leisite. Ir todėl kartais malda, regis, šitų vėjų blaškoma, gali išlikti vaisinga, paprasčiausiai išlaikant įžiebtą troškimo „pagalbinę šviesą“, troškimą visame kame vykdyti Jo valią. Taigi, mes galime pasakyti Dievui:

Noriu melstis ir susimąstyti, Tėve, bet prie mano širdies durų yra didžiulė minia. Taigi dabar žinok, kad aš tave myliu, ir įdėk mano „penkius kepalus ir dvi žuvis“ – tai yra mano troškimą – į Nekaltosios Marijos Širdies krepšelį, kad galėtum juos padauginti pagal savo gerą valią.

Ne visada galima medituoti, bet visada galima leistis į vidinę maldą, nepriklausomai nuo sveikatos, darbo ar emocinės būsenos. Širdis yra šio ieškojimo ir susitikimo vieta skurde ir tikėjime. -Katalikų bažnyčios katekizmas, n. 2710 m

SANTRAUKA IR RAŠTAS

Laikas, kurį skiriame maldai, turi būti proporcingas mūsų pašaukimui. Mūsų patiriami trukdžiai yra galimybė įrodyti savo meilę Mokytojui.

Tada pas jį buvo atvesti vaikai, kad jis uždėtų ant jų rankas ir pasimelstų. Mokiniai barė žmones; Bet Jėzus pasakė: „Leiskite vaikams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems. nes tokiems priklauso dangaus karalystė“. Jis uždėjo ant jų rankas ir nuėjo. (Mt 19, 13-14)