Jėzus meldžiasi sode, pateikė Gustave Doré, 1832-1883
Pirmą kartą paskelbta 27 m. Rugsėjo 2006 d. Atnaujinau šį raštą ...
KĄ ar ši baimė apėmė Bažnyčią?
Mano raštu Kaip žinoti, kai šalia yra baudimas, tarsi Kristaus kūnas ar bent jo dalys būtų paralyžiuotas, kai reikia ginti tiesą, ginti gyvybę ar ginti nekaltą.
Mes bijome. Bijo būti tyčiojamasi, įžeidinėjamas ar pašalinamas iš mūsų draugų, šeimos ar biuro rato.
Baimė yra mūsų amžiaus liga. - arkivyskupas Charlesas J. Chaputas, 21 m. Kovo 2009 d., Katalikų naujienų agentūra
Palaimintas tu, kai žmonės tavęs nekenčia, o kai atstumia, įžeidinėja ir pasmerkia tavo vardą kaip blogį dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės ir šokite iš džiaugsmo tą dieną! Štai tavo atlygis bus didelis danguje. (Luko 6:22)
Negalima šokinėti, kiek galiu pasakyti, išskyrus tai, kad galbūt krikščionys iššoka nuo bet kokių ginčų. Ar praradome perspektyvą, ką iš tikrųjų reiškia būti Jėzaus Kristaus pasekėju, persekiojami Vienas?
LOST PERSPEKTYVA
Kaip Kristus atidavė savo gyvybę už mus, taip turėtume atiduoti savo gyvenimą už savo brolius. („1 John 3“: 16)
Tai yra „Kristus-ian“ apibrėžimas, nes kaip Jėzaus pasekėjas imasi „Kristaus“ vardo, taip ir jo gyvenimas turėtų būti Mokytojo mėgdžiojimas.
Nė vienas vergas nėra didesnis už savo šeimininką. (Jono 15:20)
Jėzus atėjo ne į pasaulį, kad būtų malonus, jis atėjo į pasaulį, kad išvaduotų mus iš nuodėmės. Kaip tai pavyko pasiekti? Per jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Kaip tada jūs ir aš, kaip bendradarbiai Karalystėje, nešime sielas į dangiškąjį pokylį?
Kas nori sekti paskui mane, turi išsižadėti savęs, paimti kryžių ir sekti paskui mane. Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, ją praras, bet kas praranda savo gyvybę dėl manęs ir dėl evangelijos, išgelbės ją. (Pažymėti 34–35)
Turime eiti tuo pačiu keliu kaip ir Kristus; mes taip pat turime kentėti - kentėti dėl savo brolio:
Nešiok vienas kito naštą, ir taip įvykdysi Kristaus įstatymą. (Galatams 6: 2)
Kaip Jėzus nešė mums Kryžių, dabar ir mes turime pernešti pasaulio kančią meilė. Krikščionių kelionė prasideda nuo krikšto ... ir eina per Golgotą. Kai Kristaus pusė liejo kraują dėl mūsų išgelbėjimo, mes turime išlieti save dėl kito. Tai skaudu, ypač kai ši meilė atmetama, gerumas laikomas blogiu arba tai, ką skelbiame, laikoma netikra. Po visko, nukryžiuota buvo Tiesa.
Bet kad nemanytumėte, jog krikščionybė yra mazochistinė, tai dar ne viskas!
... mes esame Dievo vaikai, o jei vaikai, tai paveldėtojai, Dievo įpėdiniai ir bendri įpėdiniai su Kristumi, jei tik kentėsime su Juo, kad būtume šlovinami ir su Juo. (Romiečiams 8: 16–17)
Bet būk realistiškas. Kas mėgsta kentėti? Pamenu, katalikų autorius Ralphas Martinas kartą konferencijoje pastebėjo: „Aš nebijau būti kankiniu, tai yra tikrasis faktas kankinystės dalis, kuri man patenka ... žinai, kai jie vienas po kito ištraukia tavo nagus. "Mes visi juokėmės. Nervingai.
Ačiū Dievui, tada Pats Jėzus žinojo baimę, kad ir tuo galėtume Jį pamėgdžioti.
DIEVAS bijojo
Kai Jėzus, įžengdamas į kančią, įžengė į Getsemanės sodą, šv. Markas rašo, kad Jis „pradėjo nerimauti ir giliai sunerimti"(14:33). Jėzau"žinodamas viską, kas jam nutiks"(Jn 18, 4) buvo prikimštas kankinimo teroro dėl jo žmogiškosios prigimties.
Bet čia yra lemiamas momentas, ir jame palaidota slapta kankinio malonė (nesvarbu, ar ji „balta“, ar „raudona“):
... atsiklaupęs meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk iš manęs šią taurę; vis tiek ne mano, o tavo valia bus įvykdyta. Ir jam sustiprinti pasirodė dangaus angelas.“ (Luko 22: 42–43 )
Pasitikėkite.
Stebėkite, kas atsitinka, kai Jėzus įžengia į šį gelmę pasitikėti Tėvo, žinojimas kad Jo meilės dovana kitiems bus grąžinta su persekiojimais, kankinimais ir mirtimi. Stebėkite, kaip Jėzus sako nedaug arba visai nieko ir pradeda užkariauti sielas po vieną:
- Sustiprinus angelui (Prisimink tai), Jėzus pažadina savo mokinius pasiruošti išbandymams. Jis kenčia, ir vis dėlto jiems tai rūpi.
- Jėzus ištiesia ranką ir išgydo kareivio ausį, kuris yra Jo suimti.
- Kristaus tylos ir galingo buvimo sujaudintas Pilotas yra įsitikinęs Jo nekaltumu.
- Kristaus regėjimas, nešantis meilę ant nugaros, verčia raudoti Jeruzalės moteris.
- Simonas Kirėnas neša Kristaus kryžių. Patirtis jį turėjo sujaudinti, nes pagal Tradiciją jo sūnūs tapo misionieriais.
- Vienas iš vagių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi, buvo taip sujaudintas Jo kantrios ištvermės, kad iškart atsivertė.
- Šimtininkas, atsakingas už nukryžiavimą, taip pat atsivertė, matydamas meilės liejimąsi iš žmogaus-žmogaus žaizdų.
Kokių dar reikia įrodymų, kad meilė nugalės baimę?
Malonė bus ten
Grįžk į sodą ir pamatysi dovaną ne tiek Kristui, kiek tau ir man:
Jam sustiprinti pasirodė dangaus angelas. (Luko 22: 42–43)
Ar Šventasis Raštas nežada, kad mūsų neišbandys per jėgas (1 Kor 10:13)? Ar Kristus turėtų mums padėti tik priviliojęs, bet tada mus palikti, kai vilkai susirenka? Dar kartą išgirskime visą Viešpaties pažado galią:
Aš visada su tavimi, iki amžiaus pabaigos. (Mato 28:20)
Ar vis dar bijote apginti negimusius, santuoką ir nekaltus?
Kas mus skirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas, ar kančia, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogas, ar pavojus, ar kardas? (Romiečiams 8:35)
Tada pažvelk į Bažnyčios kankinius. Mes turime istoriją po šlovingos istorijos apie vyrus ir moteris, kurie dažnai mirė su antgamtiška ramybe, o kartais ir džiaugsmu kaip liudija stebėtojai. Šv. Steponas, Šv. Kiprianas, Šv. Bibiana, Šv. Tomas More, Šv. Maksimilianas Kolbe, Šv. Polikarpas
ir tiek daug kitų, apie kuriuos niekada negirdėjome ... visi jie liudija Kristaus pažadą likti su mumis iki paskutinio atodūsio.
Greisė buvo ten. Jis niekada neišėjo. Jis niekada to nedarys.
DAR NEBIJOJA?
Kas yra ši baimė, kuri suaugusius suaugusiuosius paverčia pelėmis? Ar tai grasina „žmogaus teisių teismai“?
Ne, visais šiais dalykais mes esame daugiau nei užkariautojai per jį, kuris mus mylėjo. (Romiečiams 8:37)
Ar bijote, kad dauguma nebėra jūsų pusėje?
Nebijokite ir nenusiminkite, matydami šią didžiulę minią, nes mūšis yra ne jūsų, o Dievo. (2 Kronikų 20:15)
Ar grasina šeima, draugai ar bendradarbiai?
Nebijokite ir nepraraskite širdies. Rytoj eik jų pasitikti, ir Viešpats bus su tavimi. (Ten pat, v17)
Ar tai pats velnias?
Jei Dievas yra už mus, kas gali būti prieš mus? (Romiečiams 8:31)
Ką bandai apsaugoti?
Kas myli savo gyvenimą, jį praranda, o kas nekenčia savo gyvenimo šiame pasaulyje, išsaugos jį amžinam gyvenimui. (Jono 12:25)
GIRDUOJI PRIEŠ
Gerbiamas Kristianai, mūsų baimė yra nepagrįsta ir įsišaknijusi savimeilėje.
Meilėje nėra baimės, tačiau tobula meilė išstumia baimę, nes baimė susijusi su bausme, todėl tas, kuris bijo, dar nėra tobulas meilėje. (1 Jono 4:18)
Turime pripažinti, kad nesame tobuli (Dievas jau žino), ir naudoti tai kaip progą augti Jo meilei. Jis mūsų nevengia, nes esame netobuli, ir tikrai nenori, kad mes įgautume drąsos, kuri yra tik frontas. Šios meilės, sukeliančios bet kokią baimę, augimo būdas yra ištuštinti save taip, kaip Jis padarė, kad būtum pripildytas Dievo, kuris is mylėti.
Jis ištuštėjo, įgydamas vergo pavidalą, atėjęs į žmogų; ir rado žmogaus išvaizdą, jis nusižemino, tapo paklusnus mirčiai, net mirčiai ant kryžiaus. (Fil 2, 7–8)
Yra dvi Kristaus kryžiaus pusės - viena pusė, ant kurios kabo tavo Gelbėtojas, ir kitas skirtas tau. Bet jei Jis buvo prikeltas iš numirusių, ar nedalyvausite ir Jo prisikėlime?
... Dėl to Dievas jį labai išaukštino ... (Fil 2, 9)
Kas man tarnauja, turi sekti paskui mane, o kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. (Jono 12:26)
Tegul savyje pradeda šaudyti kankinio lūpos šventa drąsa—drąsos atiduoti savo gyvenimą Jėzui.
Tegul niekas negalvoja apie mirtį, o tik apie nemirtingumą; tegul niekas negalvoja apie tam tikrą laiką trunkančią kančią, o tik apie šlovę, skirtą amžinybei. Tai yra užrašyta: Brangu Dievo akyse yra jo šventųjų mirtis. Šventajame Rašte taip pat kalbama apie kančias, pašventinančias Dievo kankinius ir pašventinančias juos pačiais skausmo išbandymais: Nors žmonių akyse jie kentėjo kančias, jų viltis kupina nemirtingumo. Jie teiks tautas ir valdys tautas, ir Viešpats valdys jas per amžius. Taigi, kai prisimenate, kad būsite teisėjai ir valdovai su Kristumi Viešpačiu, turite džiaugtis, niekindami dabartinę kančią iš džiaugsmo dėl to, kas bus. Šv. Cyprianas, vyskupas ir kankinys
