DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
22 m. liepos 2017 d
Penkioliktos savaitės šeštadienis įprastu laiku
Marijos Magdalietės šventė
Liturginiai tekstai čia
IT visada yra po paviršiumi, kviečia, vilioja, maišo ir palieka mane visiškai neramią. Tai kvietimas vienybė su Dievu. Tai palieka mane neramią, nes žinau, kad dar nesiėmiau pasinerti į „gilumą“. Aš myliu Dievą, bet dar ne visa širdimi, siela ir jėga. Ir vis dėlto tai yra tai, dėl ko esu sutverta, ir todėl ... Aš neramus, kol ilsiuosi Jame.
Sakydamas „vienija su Dievu“ neturiu omenyje vien draugystės ar taikaus sambūvio su Kūrėju. Turiu galvoje visišką ir visišką savo būties sąjungą su Jo. Vienintelis būdas paaiškinti šį skirtumą – palyginti dviejų draugų santykius palyginti su vyras ir žmona. Pirmiesiems patinka geri pokalbiai, laikas ir patirtis kartu; pastaroji – sąjunga, kuri yra toli už žodžių ir apčiuopiamų dalykų. Du draugai yra tarsi palydovai, kurie kartu plaukia gyvenimo jūromis... bet vyras ir žmona pasineria į begalinės jūros, Meilės vandenyno, gelmes. Ar bent jau tai yra Dievo ketinimas santuoka.
Tradicija šv. Mariją Magdalietę vadina „apaštalų apaštalu“. Ji taip pat yra mums visiems, ypač kai reikia ieškoti sąjungos su Viešpačiu, kaip tai daro Marija, tolesniuose etapuose kurie taikliai apibendrina kelionę, kurią turi žengti kiekvienas krikščionis...
I. Už kapo
Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė atėjo prie kapo anksti ryte, kai dar buvo tamsu, ir pamatė, kaip akmuo buvo nuimtas nuo kapo. Taigi ji nubėgo ir nuėjo pas Simoną Petrą ir pas kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo... (Šiandienos evangelija)
Iš pradžių Marija atėjo prie kapo ieškodama paguodos, nes „vis dar tamsu“. Tai simbolis krikščionio, kuris laukia ne tiek Kristaus, kiek Jo paguodos ir dovanų. Ji simbolizuoja tą, kurio gyvybė lieka „už kapo“; tas, kuris draugauja su Dievu, bet neturi „santuokos“ intymumo ir įsipareigojimo. Tai tas, kuris gali ištikimai pasiduoti 
„Simonui Petrui“, tai yra Bažnyčios mokymui, kuris Viešpaties ieško per geras dvasines knygas, sakramentines malones, pranešėjus, konferencijas, t. „kitas mokinys, kurį Jėzus mylėjo“. Bet vis tiek tai siela, kuri iki galo neįžengia į tą vietą, kur yra Viešpats, kapo gilumoje kur siela ne tik apleido bet kokią meilę nuodėmei, bet kur nebejaučiama paguodos, dvasia išdžiūvo, o dvasiniai dalykai yra neskanūs, jei ne kūnui atstumiantys. Šioje „dvasinėje tamsoje“ atrodo, kad Dievo visiškai nėra.
Naktį gulėdamas lovoje ieškojau to, kurį myli mano širdis – ieškojau jo, bet neradau. (Pirmas skaitymas)
Taip yra todėl, kad būtent ten, „kape“, žmogus visiškai miršta sau, kad Mylėtojas galėtų visiškai atsiduoti sielai.
II. Prie Kapo
Marija liko už kapo verkdama.
Palaiminti, kurie liūdi, Jėzus pasakė ir vėl: bnuskriausti tie, kurie alksta ir trokšta teisumo. [1]plg. Mato 5:4, 6
O Dieve, tu esi mano Dievas, kurio aš ieškau; dėl tavęs mano mėsa pušys ir mano siela trokšta kaip žemė, išdžiūvusi, negyva ir be vandens. (Šiandienos psalmė)
Tai yra, palaiminti tie, kurie nepasitenkina šio pasaulio gėrybėmis; tie, kurie savo nuodėmės nepateisina, bet pripažįsta ir atgailauja dėl jos; tų, kurie nusižemina prieš tai, kad jiems reikia Dievo, o paskui imasi Jo surasti. Marija grįžo į kapą, dabar nebeieškodama paguodos, o savęs pažinimo šviesoje atpažįsta savo visišką neturtą be Jo. Nors dienos šviesa pratrūko, atrodo, kad paguodos, kurių ji anksčiau ieškojo ir kurios anksčiau ją ramino, dabar ją palieka labiau alkaną nei sočią, labiau ištroškusią nei sočią. Kaip ir mylimasis Dainų dainelėje ieškantis mylimojo, ji nebelaukia savo „lovoje“, toje vietoje, kur kažkada buvo paguosta...
Tada aš pakilsiu ir eisiu po miestą; gatvėse ir perėjose ieškosiu To, kurį myli mano širdis. Aš jo ieškojau, bet neradau. (Pirmas skaitymas)
Nei vienas, nei kitas neranda savo mylimojo, nes dar neįžengė į „kapo naktį“...
III. Kapo viduje
...verkdama ji pasilenkė į kapą...
Pagaliau Marija įžengia į kapą „Kaip ji verkė“. Tai reiškia, kad paguodos, kurias ji kažkada pažinojo iš prisiminimų, Dievo Žodžio saldumas, jos bendrystė su Simonu Petru ir Jonu ir kt., dabar iš jos atimta. Ji jaučiasi tarsi apleista net savo Viešpaties:
Jie paėmė mano Viešpatį, ir aš nežinau, kur jį padėjo.
Bet Marija nebėga; ji nepasiduoda; ji nepasiduoda pagundai, kad Dievo nėra, nors visi pojūčiai jai tai sako. Sekdama savo Viešpatį, ji šaukia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? [2]Mattas 27: 46 bet tada priduria:Į tavo rankas aš pagiriu savo dvasią." [3]Lukas 23: 46 Gana, ji seks Jį, kur „Jie paguldė Jį“, kad ir kur Jis būtų... net jei Dievas atrodo negyvas.
Apsukdami miestą sargybiniai užpuolė mane: ar matei tą, kurį myli mano širdis? (Pirmas skaitymas)
IV. Mylimo radimas
Apvalyta nuo prisirišimo ne tik prie nuodėmės, bet ir paguodos bei dvasinių gėrybių savaime, Marija kapo tamsoje laukia savo Mylimojo glėbio. Vienintelė jos paguoda yra angelų, kurie klausia, žodis:
Moterie, kodėl tu verki?
Tai yra Viešpaties pažadai bus įvykdyta. Pasitikėk. Laukti. Nebijok. Ateis Mylimasis.
Ir pagaliau ji suranda Tą, kurį myli.
Jėzus jai tarė: „Marija! Ji atsisuko ir pasakė jam hebrajiškai: „Rabbouni“, o tai reiškia Mokytojas.
Dievas, kuris atrodė tolimas, Dievas, kuris atrodė miręs, Dievas, kuris atrodė taip, tarsi Jis negalėtų rūpintis jos, atrodo, nereikšminga siela tarp milijardų kitų žemės paviršiuje... ateina pas ją kaip jos Mylimąjį, vadindamas vardu. Visiško savęs atidavimo Dievui tamsoje (taip atrodė, kad sunaikinama pati jos esybė) ji vėl atsiduria savo Mylimajame, pagal kurio paveikslą ji sukurta.
Vargu ar buvau jų palikusi, kai radau tą, kurį myli mano širdis. (Pirmas skaitymas)
Taip aš pažvelgiau į tave šventykloje, kad pamatyčiau tavo galybę ir šlovę, nes tavo gerumas yra didesnis gėris už gyvybę. (Psalmė)
Dabar Marija, kuri viską apleido, rado savo Viską – a „Didesnis gėris už gyvenimą“ pats. Kaip ir šv. Paulius, ji gali pasakyti:
Aš netgi laikau viską praradimu dėl aukščiausio gėrio pažinti savo Viešpatį Kristų Jėzų. Dėl jo sutikau prarasti viską ir laikau juos tiek šiukšlėmis, kad galėčiau įgyti Kristų ir būti jame surastas ... (Fil 3, 8–9)
Ji gali taip pasakyti, nes…
Aš mačiau Viešpatį. (Evangelija)
Palaiminti tyros širdies, nes jie pamatys Dievą. (Mt 5, 8)
MŪSŲ MYLIMOJO link
Broliai ir seserys, šis kelias mums gali atrodyti neprieinamas kaip kalno viršūnė. Bet tai yra kelias, kurį visi turime eiti šiame arba būsimame gyvenime. Tai yra, kokia meilė sau, kuri išlieka mirties akimirką, turi būti apvalyta skaistykla.
Įeikite pro siaurus vartus; nes vartai platūs ir kelias lengvas, veda į pražūtį, ir daug kas pro juos įeina. Nes vartai ankšti ir kelias sunkus, vedantis į gyvenimą, ir mažai kas juos randa. (Mt 7, 13-14)
Užuot matę šį Raštą tik kaip kelią į „dangų“ arba „pragarą, žiūrėkite kaip į kelią į vienybę su Dievu palyginti su As 
„sunaikinimas“ arba kančia, kurią atneša meilė sau. Taip, kelias į šią Sąjungą yra sunkus; tai reikalauja mūsų atsivertimo ir nuodėmės atmetimo. Ir vis dėlto tai „Veda į gyvenimą“! Tai veda prie „Aukščiausias gėris pažinti Jėzų Kristų“, kuri yra visų norų išsipildymas. Taigi, kaip beprotiška tikrąją laimę iškeisti į nuodėmės teikiamus malonumų niekučius ar net praeinančią žemiškųjų ir dvasinių gėrybių paguodą.
Esmė yra tokia:
Kas yra Kristuje, yra naujas kūrinys. (Antras svarstymas)
Tai kodėl mes tenkinamės „senąja kūrinija“? Kaip pasakė Jėzus,
Naujas vynas nededamas į senas vynines; jei taip, odelės plyšta, vynas išsilieja, o odelės sunaikinamos; bet naujas vynas dedamas į šviežias vynines, todėl abu išsaugomi. (Mato 9:17)
Jūs esate „nauja vyninė“. Ir Dievas nori įsilieti į visišką vienybę su tavimi. Tai reiškia, kad turime galvoti apie save kaip „mirusį nuodėmei“. Bet jei prisiriši prie „senos vyninės“ arba jei naują vyninę lopysi sena oda (ty kompromisas su senomis nuodėmėmis ir senuoju gyvenimo būdu), tai Dievo buvimo Vynas negali būti sulaikytas, nes Jis negali suvienyti. sau tai, kas prieštarauja meilei.
Kristaus meilė turi mus paskatinti, sako šv. Paulius šios dienos antrajame svarstyme. Mes privalome „gyvenkime nebe sau, o tam, kuris dėl jų mirė ir prisikėlė“. Taigi, kaip ir šventoji Marija Magdalietė, galiausiai turiu nuspręsti ateiti prie kapo krašto su vieninteliais dalykais, kuriuos turiu duoti: savo troškimą, ašaras ir maldą, kad pamatyčiau savo Dievo veidą.
Mielieji, mes dabar esame Dievo vaikai; kokie mes būsime, dar neatskleidžiama. Mes žinome, kad kai tai paaiškės, mes būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra. Kiekvienas, turintis šią savo viltį, pasidaro tyras, nes jis yra tyras. (1 Jono 3: 2-3)
Jus myli.
Kelionė su Marku Šios Dabar Žodis,
spustelėkite žemiau esančią juostą prenumeruoti.
Jūsų el. Paštas nebus bendrinamas su niekuo.
