Katalikybės širdis

DABAR MASĖS SKAITYMŲ ŽODIS
18 m. rugsėjo 2014 d

Liturginiai tekstai čia

THE,en pati katalikybės širdis nėra Marija; tai nėra popiežius ir net ne sakramentai. Tai net ne Jėzus, Rep. Greičiau taip yra ką Jėzus padarė dėl mūsų. Nes Jonas rašo, kad „Pradžioje buvo Žodis, o Žodis buvo su Dievu, o Žodis buvo Dievas“. Bet jei nenutiks kitas dalykas ...

ir Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. (Jono 1:14)

…Bažnyčios egzistavimas, pasaulio išgelbėjimas ir pati ateitis būtų prarasti. Taip, pati Bažnyčios širdis yra išganingoji žinia – Geroji Naujiena, kurią Dievas įžengė į laiką kad mus išgelbėtų nuo nuodėmės.

Pirmiausia jums perdaviau tai, ką ir gavau: kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes pagal Šventąjį Raštą; kad jis buvo palaidotas; kad jis buvo prikeltas trečią dieną pagal Šventąjį Raštą. (Pirmas skaitymas)

Tai žinia, kad ir kokia apgailėtina buvo mūsų praeitis, nauja ateitis gali gimti šiandien per mūsų tikėjimą Jėzumi ir Jo besąlygiška meile...

...nes jis geras, nes jo gailestingumas amžinas. (Šiandienos psalmė)

Tai žinia, kad Jėzus ir toliau susitinka su kiekvienu iš mūsų asmeniškai ten, kur mes esame, kad patrauktų mus iš nuodėmės vergijos į laisvę, kuri priklauso kiekvieno žmogaus orumui. Iš mūsų pusės reikalaujama „Atgailaukite ir tikėkite Gerąja žinia“. ^[1]plg. Morkaus 1:15 Šios dienos Evangelija atskleidžia, ką tai reiškia: tai tiesiog mylėti Viešpatį, net jei viskas, ką turime Jam duoti, yra mūsų sielvarto ašaros ir atgailos aliejus.

Atsinešusi alebastro kolbą tepalo, ji atsistojo už jo prie kojų verkdama ir ėmė maudyti jo kojas su ašaromis... Taigi sakau jums, jos daugybė nuodėmių buvo atleistos; vadinasi, ji parodė didelę meilę. Bet tas, kuriam mažai atleidžiama, mažai myli.

Daugelį šiandien vargina tai, kad juos, kaip ir šią nuodėmingą moterį, slegia sielvartas dėl tūkstančio kartų nesėkmės. Taigi leiskite pakartoti popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo laiško žodžius, kad skaitytojas šią akimirką vėl sugrįžtų į katalikybės širdis: Jėzaus Kristaus kryžius.

Kviečiu visus krikščionis, visur ir šiuo metu, atnaujintam asmeniniam susitikimui su Jėzumi Kristumi arba bent jau atvirumui leisti jam su jais susitikti; Prašau jūsų visų nenumaldomai tai daryti kiekvieną dieną. Niekas neturėtų galvoti, kad šis kvietimas skirtas ne jam ar jai, nes „niekas nėra pašalintas iš Viešpaties teikiamo džiaugsmo“. Viešpats nenuvilia tų, kurie prisiima tokią riziką; kai tik žengiame žingsnį Jėzaus link, suprantame, kad jis jau ten ir laukia mūsų išskėstomis rankomis. Dabar atėjo laikas pasakyti Jėzui: „Viešpatie, aš leidausi suklaidintas; tūkstančiais būdų vengiau tavo meilės, tačiau vėl esu čia, kad atnaujinčiau savo sandorą su tavimi. Man reikia tavęs. Išgelbėk mane dar kartą, Viešpatie, dar kartą priimk mane į savo atperkamąjį glėbį“. Kaip gera sugrįžti pas jį, kai pasiklystame! Leiskite dar kartą pasakyti: Dievas nepavargsta mums atleisti; mes esame tie, kurie pavargsta ieškoti jo malonės. - popiežius prancūzas, Evangelii Gaudium, n. 3 m

Bet mes negalime sustoti. Atradę (arba iš naujo atradę) Kristaus gailestingumo džiaugsmą, mums pavesta pasidalinti šia Gerąja Naujiena su kitais.

Taigi eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas, krikštydami jas vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką jums įsakiau. (Mt 28, 19–20)

Matote, Jėzus pradeda nuo širdis iš jo: mokinių darymas. Ir iš to išplaukia sakramentai, mokymai ir liturginis Bažnyčios gyvenimas. Bet jei širdis nepučia, visa kita miršta.

Broliai ir seserys, širdis yra ne siurbimas labai daug kur. Ne tik Bažnyčia, bet ir pasaulis miršta. Šiandien girdžiu šventojo Jono Pauliaus II žodžius, tarsi jie būtų pasakyti vakar:

Jaučiu, kad atėjo laikas skirti visas Bažnyčios jėgas naujai evangelizacijai ir misijai. ad gente (tautoms). —Johnas Paulius II, Redemptoris Missio, n. 3 m