I gavau kelis laiškus, atsakydamas į mano paskutinę meditaciją. Kaip įprasta, Dievas kalba per Kūną. Štai ką sako kai kurie skaitytojai:
...Kai meldžiausi Brangiojo kraujo maldomis, buvau paskatintas atsitiktinai atversti Bibliją, visa širdimi šaukdamasis Viešpaties... Tai, kam atsidariau, paliko mane be žado. Man tai buvo pranašiška, ir aš priėmiau tai kaip mūsų Viešpaties atsakymą:
Neik į lauką ir nevaikščiok keliu. nes priešas turi kardą, siaubas yra iš visų pusių. (Jeremijas 6:25)
Ir tą naktį savo širdyje jaučiau, kad taip yra Rusija, kyla iš šiaurės... trimitas pūtė... toks buvo mūsų Viešpaties atsakymas. Tada, kaip tik dabar, perskaičiau, ką ką tik parašėte... Nematau to kaip „atsitiktinumo“, o kaip mūsų Viešpaties ženklą...
Iš kito skaitytojo:
Aš taip pat turiu nedidelę Medjugorjės Dievo Motinos statulėlę. Tai buvo pirmasis, pagamintas 1987 m. arba maždaug tuo metu. Brolis man padovanojo. Ji visa balta. Radau jai nulaužtą ranką ir šį praėjusį mėnesį... Nežinau, kaip ir kada tai atsitiko; ranka guli prie jos kojų ant komodos miegamajame. Kaip Dievo Motina visus šiuos metus sakė: „Malda ir pasninku galime sustabdyti karus……… ar mes klausomės??
Ir rašo kitas:
Taip pat turiu nedidelę Medjugorjės Dievo Motinos statulėlę, kurią parsivežiau pernai. Po poros mėnesių aš jį numečiau ir jai nulūžo kairė ranka. Vėl priklijavau ir vėl nulipo. Keletą kartų bandžiau perklijuoti ir neliks. Aš laikiau jį taip ir turiu ranką už statulos, kur ji rodoma.
Jaudinančiame laiške vienas skaitytojas rašė:
Argi Švenčiausioji Motina niekada neateitų mums į pagalbą? Šį rytą melsdamasi „Memorare“ – „Atsimink, o maloningoji Mergele Marija, kad niekada nebuvo žinoma, kad kas nors, kas pabėgo Tavęs globoti, maldavo Tavo pagalbos ar prašydavo Tavo užtarimo, būtų paliktas be pagalbos...“ Sustojau ties šiais žodžiais labai stipriai ir nepaprastai jausdama, kad mūsų Motina atsitraukia. Ir iš karto pajutau jos sielvartą savo širdyje. Motinos sielvartas, pamačiusi, kaip jos vaikai krenta ir siaubingai susižeidžia, bet negali nieko padaryti, kad tai sustabdytų. Labiau nei bet kada jaučiu, kad artėja puikus permainų metas – ir gailestingumas greitai susidurs su teisingumu.
Iš kito skaitytojo:
Mano mažosios Medjugorjės Marijos statulos kairioji ranka nulūžo prieš kurį laiką. Negalvojau, kad [jos ranka] yra atitraukta, bet kuo daugiau stebiu aplinkinius santykius... Mačiau, kaip žmonės tampa pikti, bandydami manipuliuoti ir sugriauti vienas kito charakterį. Tiesiog matau, kaip aplink mane veržiasi blogis. Ar tai mažas mikrokosmosas karas?
Prieš porą naktų čia vidury nakties kilo nemaža vėjo audra ir žinojau, kad jis nupūs popierius nuo mano stalo kitame kambaryje, bet aš neatsikėliau ir neuždariau lango. Ryte vieninteliai popieriai, kurie sprogo, buvo tiesiai prieš mano miegamojo duris, abu atsukti į miegamąjį. Viena buvo Marijos nuotrauka, kurią išplėšiau iš skelbimo... po jos nuotrauka buvo žodžiai "Klausyk savo mamos"Kitas irgi išplėštas iš žurnalo buvo Marijos su Jono žodžiais"Daryk tai, ką jis tau liepsTą rytą Valandų liturgijoje buvo žodžiai „Klausykite ir supraskite jo jums duotus nurodymus."
DARYK, KĄ JIS JUMS PASAKO
Šis paskutinis laiškas turbūt geriausiai apibūdina tai, ką, manau, šiandien mums sako Viešpats.
Aš daviau jums nurodymus. Aš jums pasakiau, ko reikia. Daryk tai ir gyvensi.
„Gyventi“ reiškia ne mūsų mirtingąjį gyvenimą, kuris praeina kaip lapas vėjyje. Greičiau mūsų dvasinis gyvenimas. Kiek katalikų kiekvieną rytą keliasi, prisipildo skrandį, važinėja automobiliais su oro kondicionieriais, naktimis žiūri didelio ekrano televizorių ir eina miegoti ant patogios pagalvės... ir vis dėlto jų sielos yra alkanos, šaltos, vienišos ir miršta dėl Dievo paguodos? Mes Jį rasime tik tada, kai Jo ieškosime. Tam reikia pastangų. Reikia užsispyrimo. Tai reiškia vaikščioti kartais visiškoje tamsoje, aklą tikėjimą, tyrą tikėjimą, visą tikėjimą. Bet aš nepasiduosiu. Atvirkščiai, vėl paaukosiu Jam visą savo protą, kūną, sielą ir jėgas. Aš vėl pakelsiu save, eisiu pirma Jo į Tabernakulį ir sakysiu: „Jėzau, pasigailėk manęs. Prašau, prašau, pasigailėk manęs. Aš esu tavo. Daryk su manimi, kaip nori“.
Ak, tai tikėjimas! Tai krikščionybė, kur guma susitinka su keliu. Religija grynai: pasitikėti Juo, kai mano protas ir kūnas visiškai maištauja! Jėzus ateina pas tokias sielas, kai jos šaukia, ir su degančia meile sako tai:
Tebūnie taika su tavimi. Savo ramybę palieku tave. Nebijok. Mano Gailestingumas yra begalinis šulinys, iš kurio gali semtis nuolankieji.
Ir net tada mano siela negali Jo išgirsti. Ir taip tikėjimu laikausi tų žodžių. Vilties. Meilė.
KLAUSYKITE SAVO MAMOS
Taigi tada darykime tai, ko mūsų Motina prašė (nes ji mums liepia daryti tik tai, ko jos Sūnus vienaip ar kitaip iš mūsų prašė.) Ko prašė mūsų Motina? Melskitės... bet ne tik burbėjimas ar tušti žodžiai. Melskis iš širdies. Atsigręžk nuo nuodėmės. Eik išpažinties bent kartą per mėnesį. Ieškokite Jėzaus Eucharistijoje kuo dažniau. Atleisk tiems, kurie tave sužeidė. Melskis Rožančių.
Pradėk iš naujo. Pradėk iš naujo. Pradėk iš naujo. Dievas gyvena amžinybėje; Kai pradedi iš naujo ir atgręži savo širdį į Jį su naujomis pastangomis, tas meilės veiksmas įžengia į amžinybę, taigi jis apima daugybę nuodėmių ir nesėkmių – praeities, dabarties ir galbūt net ateities (1 Pt 4, 8).
Įžengėme į nepaprastą pagundos užmigti laiką. Mūsų Motina mums suteikė Dangaus „paslapčių“, kad galėtume kovoti su šiuo dvasiniu snauduliu per maldą, atsivertimą, taiką, pasninką ir sakramentus. Paprasti dalykai, kuriuos padarys tik vaikiški. Ir tokiems kaip šie ar priklauso Dangaus karalystė.
Trimitai skamba:
Greitai! Greitai! Klausyk savo mamos!
