ŠIE yra dienos, kai Jėzus prašo mūsų visiškas ir absoliutus pasitikėjimas. Tai gali skambėti kaip klišė, bet tai girdžiu su visa rimta širdyje. Turime visiškai ir visiškai pasitikėti Jėzumi, nes ateina dienos, kai Jis yra viskas, į kurį turėsime atsiremti.
PERŠOKTI
Šią savaitę širdyje turėjau vaizdą apie aukštą, stačią uolą. Jėzus prašo manęs nusileisti į dugną. Taigi aš prisirišu visą įrangą, saugos lynus, šalmą, smaigalius ir pan. ir pradedu lėtą nusileidimą, naudodamas visus savo natūralius sugebėjimus, žinias ir įgūdžius. Tada išgirstu Jėzų sakant: „Ne... aš noriu, kad tu pasakytum šokinėti!"Žiūriu žemyn į kanjoną, jį dengia debesys. Nematau dugno. Ir Jėzus vėl sako: "Šok. Pasitikėk manimi. Šokinėti."
Dievas išstumia mus iš paguodos lizdo, taip sakant. Tai gali jaustis kaip pastūmėjimas ar suspaudimas, bet iš esmės tai yra tėvų meilės gestas. Atėjo laikas jaunikliams išmokti skraidyti... nes permainų vėjai yra čia, pasiruošę nunešti mus į naujus Dvasios regionus, į žodžius, svajones ir seniai išpranašautas vizijas.
Kuo sunkesnė jūsų situacija, tuo labiau turite nusileisti ir pasitikėti dabar. Turime išmokti visiškai skristi ant Jo apvaizdos sparnų.
Ar esi skolingas? Ar ketinate pamesti marškinius? Tada pasakykite: "Viešpatie, ne tik mano marškinius, bet ir tu gali turėti mano batus! Aš patikėsiu tavimi viską, net visas smulkmenas." Ar suprantate, ką aš turiu galvoje? Tai vadinama šokinėjimu. Tai vadinama pasitikėjimu, kai tu viską atiduodi Jam. Tai neracionalu. Tai kvaila. Tai vadinama tikėjimu: kai žmogus nebepasikliauja savo protu, kad sutvarkytų gyvenimą ar vaikščiotų per neatrastus kraštus, o žengia pirmyn į visišką tikėjimo tamsą.
Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nepasikliaukite savo supratimu. Visais savo keliais pripažink jį ir Jis ištiesins tavo takus. (Patarlių 3:5–6)
LAISVAS TIKĖJIMO KRITIMAS
Neseniai skrisdamas į Torontą mūsų lėktuvas per audrą leidosi į oro uostą. Staiga dėl debesų nebemačiau žemės. Atrodė, kad vis dar leidžiamės žemyn – greitai. Turėjau tokį jausmą, kad mes nesąmoningai atsitrenkiame į žemę, kai staiga išlindome pro debesis, vis dar aukštai virš žemės. Pilotas juk žinojo, ką daro!
Kai jaučiate, kad gyvenime krintate laisvai, galite padaryti du dalykus: panikuoti, niurzgėti ir tapti negatyviam arba prislėgtam, o tai iš tikrųjų yra dar viena egocentriškumo forma. Arba galite paleisti ir važiuoti vėjais, pasitikėdami, kad Šventoji Dvasia nuneš jus ten, kur jums reikia. Arba pasitikime Dievu, kuris valdys mūsų gyvenimą, arba apsimetame, kad mokame skristi reaktyviniu laineriu, ir patys perimame valdymą, dažniausiai su skausmingomis pasekmėmis.
Turime atpažinti paslėptą kančios pusę. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo siaubingai. Bet kai praeiname pro ją, atpažįstame Dievo valią slegiančioje diskomforto priedangoje, mūsų kančia gali ne tik apvalyti, bet tampa vartais į vidinę laisvę ir neapsakomą ramybę.
Jėzus prašo mūsų paleisti. Paleiskite tai, ko vis tiek negalite kontroliuoti. Paleisk šį pasaulį ir jo iliuzinius troškimus, kurie pradeda tirpti prieš artėjantį karštį teisingumo saulė. Ši vaikiška pasidavimo dvasia bus būtina tais laikais, kurie ateina į žemę.
Paklausus kaip Frederickas Dominguezas ir trys jo vaikai išgyveno Šią savaitę praleistas tris dienas žiemiškuose Kalifornijos miškuose, tėtis atsakė: „Jėzau Kristau“.
Šokinėti. Jis bus ten, kad tave sugautų.
Mano sūnau, kai ateisi tarnauti VIEŠPAČIUI, ruoškis išbandymams. Būkite nuoširdūs ir tvirti, netrikdomi nelaimių metu. Laikykitės jo, neapleiskite jo; taigi tavo ateitis bus puiki. Priimk viską, kas tave ištiks, gniuždančioje nelaimėje būk kantrus; nes auksas išbandytas ugnyje, o verti vyrai – pažeminimo tiglyje. Pasitikėk Dievu ir jis tau padės; tiesinkite savo kelius ir tikėkitės juo. Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, laukite jo gailestingumo, nenusigręžkite, kad nepapultumėte. Tu, kurie bijai VIEŠPATIES, pasitikėk juo, ir tavo atlygis nebus prarastas. Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, tikėkitės gero, ilgalaikio džiaugsmo ir gailestingumo. (Sir 2:1-9)
