IMAGINE Kalėdų rytas, tavo sutuoktinis šypsodamasis pasilenkia ir sako: „Štai. Tai tau.“ Išpakuosite dovaną ir randate nedidelę medinę dėžutę. Atidarote jį ir iš mažų dervos gabalėlių kyla kvepalų pluoštas.
"Kas tai?" Jūs klausiate.
„Tai mira. Jis senovėje buvo naudojamas palaikai balzamuoti ir deginti kaip smilkalas per laidotuves. Maniau, kad kažkada bus puiku, kai tave pažadins.
"Uh... ačiū... ačiū, brangioji."
TIKROS KALĖDOS
Daugelyje pasaulio šalių Kalėdos tapo savotiška pseudoromantine švente. Tai šiltų neaiškumų ir trykštančių nuotaikų, linksmų švenčių ir šiltų kreditinių kortelių sezonas. Tačiau pirmosios Kalėdos buvo visai kitokios.
Paskutinis dalykas, apie kurį galvoja moteris, turinti beveik devynis mėnesius nuo nėštumo, keliauja. Ant asilo, tuo. Bet būtent taip 
ką turėjo padaryti Juozapas ir Marija, nes Romos gyventojų surašymas buvo privalomas. Kai jie atvyko į Betliejų, dvokianti arklidė buvo geriausia, ką Juozapas galėjo parūpinti savo žmonai. Ir tada, pačiais privačiais momentais, pradėjo pasirodyti daugybė lankytojų. Svetimi žmonės. Skurdūs piemenys, kvepiantys ožkomis, baksnoja į naujagimį. Ir tada atėjo tie išminčiai ir jų dovanos. Smilkalai… puiku. Auksas… labai reikalingas. Ir mira?? Paskutinis dalykas, apie kurį nauja mama nori pagalvoti glostydama šilkinę savo naujagimio odą, yra jo laidotuves. Bet ta pranašiška miros dovana peržengė akimirką ir iš anksto numatė, kad šis mažytis kūdikis turi tapti žmonijos holokaustu, aukojamas ant kryžiaus ir paguldytas į kapą.
Tai buvo Kūčios.
Toliau sekėsi ne ką geriau. Juozapas pažadina savo žmoną sakydamas, kad jie nebegali grįžti namo, kad jaustųsi ir susipažintų su savo pačių sienomis, kur jų sukurta medinė lovelė laukia jų Vaiko. Sapne jam pasirodė angelas, ir jie tuoj pat turi bėgti į Egiptą (atgal ant to asilo.) Pradėję kelionę į svetimą kraštą, jie pradeda girdėti istorijas apie Erodo kareivius, kurie nužudė berniukus, jaunesnius nei du. Jie pakeliui sutinka verkiančias motinas ... liūdesio ir skausmo veidus.
Tai buvo tikros Kalėdos.
KALĖDŲ TIKRUMAS
Broliai ir seserys, aš tai rašau ne norėdamas, kaip sakoma, būčiau „šventėlis“. Tačiau per šias Kalėdas visos šviesos, medžiai ir dovanos, amalas, šokoladas, kalakutiena ir padažas negali nuslėpti, kad, kaip ir Juozapas ir Marija, Jėzaus kūnas -Bažnyčia - išgyvena didžiulius gimdymo skausmus. Kaip matome a visame pasaulyje auga nepakantumas krikščionybei, galima pradėti jausti miestuose ir kaimuose vėl kylantį miros aromatą. Pasaulio Erodo netolerancija slypi po paviršiumi. Ir vis dėlto šis Bažnyčios persekiojimas yra skausmingiausias, nes jis taip pat kilo per.
Tai buvo „didžiųjų suspaudimų“ metai, šią savaitę savo Kalėdų sveikinime Romos Kurijai sakė popiežius Benediktas XVI. Jis prisiminė šventosios Hildegardos regėjimą, kur ji pamatė bažnyčią kaip gražią
moteris, kurios drabužiai ir veidas buvo susitepę ir apsiniaukę nuodėmės.
... vizija, kuri šokiruojančiai apibūdina tai, ką išgyvenome praėjusiais metais [iškilus į paviršių kunigystės seksualinės prievartos skandalams]<...> Šventosios Hildegardos vizijoje Bažnyčios veidas išteptas dulkėmis, ir mes tai matėme taip. Jos drabužis suplėšytas – dėl kunigų nuodėmių. Tai, kaip ji tai matė ir išreiškė, šiais metais patyrėme ir mes. Šį pažeminimą turime priimti kaip raginimą į tiesą ir kvietimą atsinaujinti. Išgelbsti tik tiesa. —POPE BENEDICT XVI, kalėdinis kreipimasis į Romos kuriją, 20 m. Gruodžio 2010 d., catholic.org
Tiesa, kurią Benediktas sakė praėjusiais metais, blėsta visame pasaulyje kaip liepsna tuoj mirksėti. Be to, žvelgdami į pasaulinį kraštovaizdį, riedėdami žemyn Ekstremalus oras ir karo grėsmė ir terorizmas, mes ir toliau matome tyčinis suverenių tautų dekonstrukcija (per ekonomikos žlugimas ir didėjantis socialinis-politinis chaosas) ir pasaulinės neopaganiškos imperijos iškilimas kad neturės vietos Bažnyčiai jos „užeigose“. Tiesą sakant, daugeliui mūsų visuomenėje, laikomų „negyvuoju svoriu“, nėra daug vietos. Erodo dvasia šioje mirties kultūroje vėl sklando virš pažeidžiamųjų.
Senų laikų faraonas, persekiojamas Izraelio vaikų buvimo ir pagausėjimo, patyrė juos visokeriopai priespaudai ir įsakė nužudyti kiekvieną vyrą, gimusį iš hebrajų moterų (plg. Iš 1, 7–22). Šiandien nedaugelis žemės galingųjų elgiasi vienodai. Juos taip pat persekioja dabartinis demografinis augimas ... Taigi, užuot norėdami susidurti ir išspręsti šias rimtas problemas, gerbdami asmenų ir šeimų orumą ir kiekvieno žmogaus neliečiamą teisę į gyvybę, jie nori propaguoti ir primesti bet kokiomis priemonėmis didžiulė gimstamumo kontrolės programa. —POPE Jonas Paulius II, Evangelium Vitae, „Gyvenimo evangelija“, n. 16 m
Kaip ir Šventoji šeima, pabėgusi į Egiptą, yra „Tremtis"ateina...
Naujieji mesianistai, siekdami paversti žmoniją kolektyvine būtybe, atitrūkusia nuo savo Kūrėjo, nesąmoningai sukels didesnės žmonijos dalies sunaikinimą. Jie atskleis precedento neturintį siaubą: badą, marą, karus ir galiausiai dieviškąjį teisingumą. Iš pradžių jie naudos prievartą, kad toliau mažintų gyventojų skaičių, o tada, jei tai nepavyks, panaudos jėgą - Michael D. O'Brien, Globalizacija ir naujoji pasaulio tvarka, 17 m. Kovo 2009 d
Tačiau šiandien pasakyti daugiau reiškia prarasti galutinę perspektyvą...
PAGRINDINĖ PERSPEKTYVA
… Ir tai yra tas, kad per visas tų pirmųjų Kalėdų kovas ir išbandymus Dalyvavo Jėzus.
Jėzus buvo šalia, kai surašymas sugriovė Marijos ir Juozapo planus. Jis buvo ten, kai jie nerado vietos užeigoje. Jis buvo ten, toje nemalonioje ir vėsioje tvarte. Jis buvo šalia, kai buvo įteikta miros dovana – priminimas apie nuolatines žmogaus būklės kančias ir Kryžiaus kelią. Jis buvo ten, kai Šventoji Šeima buvo išsiųsta į tremtį. Jis buvo šalia, kai klausimų buvo daugiau nei atsakymų.
O Jėzus dabar čia su jumis. Jis yra su jumis per Kalėdas, kurios gali labiau kvepėti mira nei smilkalais, kurios suteikia daugiau erškėčių nei aukso. Ir galbūt jūsų širdis yra silpnesnė ir nuskurdinta nuodėmės ir nuovargio, pavyzdžiui, arklidė, nei sako „Holiday Inn“.
Vis dėlto Jėzus yra čia! Jis dalyvauja! Malonės ir Gailestingumo fontanas teka net žiemą. Kaip ir Juozapas ir Marija, jūsų kelias yra pasidavimas po pasidavimo prieštaravimui po prieštaravimo, nesėkmei po nesėkmės, neatsakymui po atsakymo. Nes iš tikrųjų, Dievo valia is atsakymas. Jo valia jums reiškiama ir kančia, ir paguoda, ir skausmu, ir džiaugsmu.
Mano sūnau, kai ateisi tarnauti VIEŠPAČIUI, ruoškis išbandymams. Būkite nuoširdūs ir tvirti, netrikdomi nelaimių metu. Laikykitės jo, neapleiskite jo; taigi tavo ateitis bus puiki. Priimk viską, kas tave ištiks, gniuždančioje nelaimėje būk kantrus; nes auksas išbandytas ugnyje, o verti vyrai – pažeminimo tiglyje. Pasitikėk Dievu ir jis tau padės; tiesinkite savo kelius ir tikėkitės juo. Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, laukite jo gailestingumo, nenusigręžkite, kad nepapultumėte. Tu, kurie bijai VIEŠPATIES, pasitikėk juo, ir tavo atlygis nebus prarastas. Bijote VIEŠPATIES, tikėkitės gerų dalykų, ilgalaikio džiaugsmo ir gailestingumo... Tie, kurie bijo VIEŠPATIES, paruoškite savo širdis ir nusižeminkite prieš jį. Pakliūkime į VIEŠPATIES, o ne į žmonių rankas, nes Jo didybei prilygsta jo rodomas gailestingumas. (Siracho 2:1–9, 17–18)
Kaip paruošti širdį, kai ji, kaip senas arklidė, yra apipilta nuodėmės mėšlu ir pasiremta žmogaus silpnumo svoriu? Geriausia, ką gali. Tai yra, kreipiantis į Jį išpažinties sakramente, į Tą, kuris yra mūsų Kunigas, kuris ateina panaikinti pasaulio nuodėmių. Tačiau nepamirškite, kad Jis taip pat yra stalius. O termitais apaugusią žmogiškojo silpnumo malką galima sustiprinti per Šventąją Eucharistiją, kai artėjame prie Jo pasitikėdami, atvirai ir širdimi, norinčia vaikščioti Jo Šventąja Valia.
Ta Šventoji Valia, kuri visada veikia jūsų labui, lygiai kaip liepsna gali šildyti arba degti, virti ar sunaudoti. Taip yra ir su Dievo valia, jis įvykdo jumyse tai, kas būtina, suryja tai, kas bedieviška, ir išgrynina tai, kas gera. Visa tai, kaip ir ta maža medinė miros dėžutė, yra „dovana“. Sunkiausia dalis yra pasiduoti Dievo planui, ypač kai jis neatitinka jūsų darbotvarkės, jūsų „plano“. Pasitikėti net tuo Dievu turi planas!
Aš širdyje žinau dovaną, kurios prašysiu per šias Kalėdas, kai klūpoju šalia tos ėdžios, kur guli mano kunigas, mano karalius ir stalius. Ir tai yra dovana priimti Jo valią ir pasitikėti Juo kai taip dažnai jaučiuosi apleista ir sutrikusi. Atsakymas yra pažvelgti į to Kristaus Vaiko akis ir žinoti, kad Jis yra; ir jei jis yra su manimi - ir niekada manęs nepaliks - kodėl aš bijau?
Bet Sionas tarė: „Viešpats mane paliko; mano Viešpats mane pamiršo“. Ar gali motina pamiršti savo kūdikį, būti be švelnumo savo įsčių vaikui? Net jei ji pamirštų, aš niekada tavęs nepamiršiu. Žiūrėk, ant delnų aš užrašiau tavo vardą... Aš esu su tavimi visada, iki pasaulio pabaigos. (Izaijo 49:14-16, Mato 8:20)
