TAI net ir katalikų sumišimas dėl nustatytos Bažnyčios prigimties. Kai kurie mano, kad Bažnyčią reikia reformuoti, leisti demokratiškiau žiūrėti į jos doktrinas ir spręsti, kaip spręsti šių dienų moralinius klausimus.
Tačiau jie nemato, kad Jėzus įsteigė ne demokratiją, o a dinastija.
NAUJA SANTA
Viešpats pažadėjo Dovydui,
Esu tikras, kad tavo meilė tęsiasi amžinai, kad tavo tiesa yra tvirtai įsitvirtinusi kaip dangus. „Su savo išrinktuoju aš sudariau sandorą; Prisiekiau savo tarnui Dovydui: įtvirtinsiu tavo dinastiją amžiams ir pastatysiu tavo sostą per visus amžius. (Psalmė 89:3-5)
Dovydas mirė, bet jo sostas – ne. Jėzus yra jo palikuonis (Mt 1:1; Lk 1) ir pirmieji Jo pamokslavimo žodžiai paskelbė šią karalystę:
Tai išsipildymo metas. Dievo karalystė yra arti. (Morkaus 1:15)
Karalystė galutinai įtvirtinama Kristuje, praliejus Jo kraują. Tai yra dvasinis karalystė, dinastija, kuri išliks „per visus amžius“. Bažnyčia, Jo kūnas, yra šios karalystės įsikūnijimas:
Kristus, vyriausiasis kunigas ir unikalus tarpininkas, padarė Bažnyčią „karalyste, kunigais savo Dievui ir Tėvui...“ Tikintieji vykdo krikšto kunigystę dalyvaudami, kiekvienas pagal savo pašaukimą, Kristaus, kaip kunigo, pranašo, misijoje, ir karalius. -Katalikų Bažnyčios katekizmas, n. 1546 m
Jei Dievas pažadėjo, kad Dovydo karalystė išliks per visus amžius – o Kristus yra tos karalystės išsipildymas – tai ar Dovydo karalystė nebūtų mūsų Viešpaties karalystės įvaizdis?
HIERARCHIJA
Dovydas buvo karalius, bet Izaijo 22 skyriuje matome, kad jis suteikia savo valdžią kitam žmogui – tokiam, kuris taptų Dovydo namų prievaizdu, šeimininku ar ministru pirmininku, galima sakyti:
Tą dieną aš pasikviesiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų. Aš apvilksiu jį tavo drabužiu, sujuosiu tavo juostimi ir atiduosiu jam tavo valdžią. Jis bus tėvas Jeruzalės ir Judo namams. Aš uždėsiu Dovydo namų raktą jam ant peties; kai jis atidaro, niekas neuždarys, kai jis uždarys, niekas neatidarys. Aš pritvirtinsiu jį kaip kaištį į patikimą vietą, kad jis būtų garbės vieta jo šeimai... (Izaijo 22:20-23)
Todėl neabejotina, kad Jėzus, atsigręžęs į Petrą, turi omenyje šią ištrauką, pakartodamas pačius Izaijo žodžius:
Aš jums sakau, kad jūs esate Petras, ir ant šios uolos pastatysiu savo bažnyčią, o žemyno vartai jos nenugalės. Aš tau duosiu dangaus karalystės raktus. Viską, ką rišite žemėje, surišite ir danguje; ir visa, ką atleisite žemėje, bus atleista danguje. (Mato 16: 18–19)
Jėzus atėjo ne panaikinti Senojo Testamento, bet jį įvykdyti (Mt 5, 17). Taigi Jis įteikia savo karalystės raktus Petrui, kad jis būtų jos prievaizdas:
Ganyk mano avis. (Jono 21:17)
Tai reiškia, kad Petras dabar vaidina kaip pakeisti karaliui savo namiškiams. Štai kodėl Šventąjį Tėvą vadiname „Kristaus vietininku“. Vikaras kilęs iš lotynų kalbos vikaras o tai reiškia „pakaitalas“. Be to, pažiūrėkite, kaip Izaijo žodžiai išsipildo bažnytiniuose drabužiuose, dėvituose šimtmečius: „Aš aprengsiu jį tavo chalatu ir apjuosiu tavo juostele.. Tiesą sakant, Izaijas sako, kad šis Dovydo vietininkas bus vadinamas Jeruzalės gyventojų „tėvu“. Žodis „popiežius“ kilęs iš graikų kalbos papai o tai reiškia „tėvas“. Tada popiežius yra „naujosios Jeruzalės“, kuri jau yra „Dievo miestą“ sudarančių tikinčiųjų širdyse, tėvas. Ir kaip Izaijas pranašauja, kad Eliakimas bus “kaip kaištis tikroje vietoje, kad būtų garbės vieta jo šeimaiy“, taip pat popiežius yra „uola“ ir iki šiol yra mylimas ir gerbiamas tikinčiųjų visame pasaulyje.
Kas gali nepastebėti, kad Kristus įsteigė savo dinastiją Bažnyčioje, o jos ūkvedys yra Šventasis Tėvas?
POVEIKIS
To pasekmės yra didžiulės. Tai reiškia, kad Eliakimas nebuvo karalius; jis buvo stiuardas. Jis buvo įpareigotas vykdyti karaliaus valią dėl karalystės, o ne sukurti savo tvarką. Šventasis Tėvas nesiskiria:
Popiežius nėra absoliutus suverenas, kurio mintys ir norai yra įstatymas. Priešingai, popiežiaus tarnyba yra paklusnumo Kristui ir jo žodžiui garantas. —POPE BENEDICT XVI, 8 m. Gegužės 2005 d. Homilija; San Diego sąjunga-tribūna
Žinoma, Jėzus taip pat pasakė kitiems vienuolikai apaštalų, kad jie dalijasi Jo mokymo galia „surišti ir atlaisvinti“ (Mt 18:18). Šį mokymo autoritetą vadiname „Magisteriumu“.
... šis Magisteriumas nėra aukštesnis už Dievo Žodį, bet yra jo tarnas. Tai moko tik to, kas jai buvo perduota. Dieviškam įsakymui ir su Šventosios Dvasios pagalba ji to atsidavusi klausosi, atsidavimu saugo ir ištikimai išaiškina. Visa tai, ką ji siūlo, kad tikėjimas būtų dieviškai apreikštas, yra iš šio vienintelio tikėjimo indėlio. (CCC, 86)
Taigi Šventasis Tėvas ir su juo bendraujantys vyskupai, taip pat tikintieji pasauliečiai dalyvauja Kristaus „karališkame“ vaidmenyje, skelbdami tiesą, kuri mus išlaisvina. Tačiau ši tiesa nėra mūsų sugalvota. Tai nėra kažkas, ką mes gaminame per šimtmečius, kaip ir toliau tvirtina Bažnyčios kritikai. Tiesa, kurią perduodame, ir tiesos, kurias šiandien kalbame siekdami spręsti naujus mūsų laikų moralinius iššūkius, yra kilusios iš nekintamo Dievo žodžio ir prigimtinio bei moralinio įstatymo, kurį vadiname „tikėjimo indėliu“. Taigi Bažnyčios tikėjimas ir moralė nėra užgrobti; jiems netaikomas demokratinis procesas, kurio metu jie kuriami pagal tam tikros kartos užgaidas arba yra visiškai atmesti. Nė vienas žmogus, įskaitant popiežius, neturi įgaliojimų nepaisyti karaliaus valios. Atvirkščiai, "tiesa yra tvirtai įsitvirtinusi kaip dangus“. Tą tiesą saugo „dinastija… per amžius"
Bažnyčia... ketina ir toliau kelti savo balsą gindama žmoniją, net kai valstybių politika ir daugumos visuomenės nuomonė juda priešinga kryptimi. Tiesa, tiesą sakant, jėgų semiasi iš savęs, o ne iš sutikimo, kurį ji sužadina. – Popiežius Benediktas XVI, Vatikanas, 20 m. kovo 2006 d
NET SKANDALO
Nepaisant seksualinių skandalų, kurie ir toliau drebina Bažnyčią, Kristaus žodžių tiesa yra ne mažiau galinga: „...pragaro vartai jo nenugalės.” Turime atsispirti pagundai išmesti kūdikį su vonios vandeniu; keleto kūno narių sugedimą vertinti kaip visumos sugedimą; prarasti tikėjimą Kristumi ir Jo gebėjimą valdyti. Tie, kurie turi akis, mato, kas vyksta šiandien: tai, kas sugedo, sukratoma iki pamatų. Galų gale tai, kas liko stovėti, gali atrodyti kitaip. Bažnyčia bus mažesnė; ji bus nuolankesnė; ji bus švaresnė.
Tačiau nesuklyskite: ją taip pat valdys vikaras. Nes dinastija tęsis iki laikų pabaigos... ir jos mokoma tiesa visada išlaisvins mus.
...atsižvelgiant į dieviškąjį Raštą... joks žmogus, pasikliaudamas savo išmintimi, negali pretenduoti į privilegiją neapgalvotai perkreipti Raštus į savo prasmę, prieštaraujant prasmei, kurią turi ir turėjo šventoji motina Bažnyčia. Vien tik Bažnyčia pavedė saugoti tikėjimo saugojimą ir nuspręsti tikrąją dieviškųjų pareiškimų prasmę ir aiškinimą.. – popiežius Pijus IX, „Nostis et Nobiscum“, Enciklika, n. 14 M. GRUODŽIO 8 D. 1849 d
PAPILDOMA LITERATŪRA:
- Apie Rašto aiškinimą: Pagrindinė problema
