Baimės griebimu
IT atrodo, lyg pasaulį apimtų baimė.
Įjunkite vakaro žinias ir tai gali būti nemalonu: karas Vidurio Rytuose, keisti virusai, grasinantys didelę populiaciją, neišvengiamas terorizmas, mokyklų šaudymai, tarnybiniai šaudymai, keisti nusikaltimai ir sąrašas tęsiamas. Krikščionių sąrašas dar labiau padidėja, nes teismai ir vyriausybės toliau naikina religinio tikėjimo laisvę ir net traukia baudžiamojon atsakomybėn tikėjimo gynėjus. Tada auga „tolerancijos“ judėjimas, tolerantiškas visiems, išskyrus, žinoma, stačiatikius krikščionis.
O mūsų pačių parapijose jaučiamas nepasitikėjimo šaltukas, nes parapijiečiai yra atsargūs savo kunigais, o kunigai – savo parapijiečiams. Kaip dažnai išvažiuojame iš savo parapijų niekam nesakę nė žodžio? Taip neturi būti!
TIKRAS SAUGUMAS
Kyla pagunda norėti tvorą statyti aukščiau, įsigyti apsaugos sistemą ir rūpintis savo reikalais.
Bet tai negali būk mūsų, kaip krikščionių, požiūris. Popiežius Jonas Paulius II ragina krikščionis iš tikrųjų būtižemės druska ir pasaulio šviesa.Tačiau šiandieninė bažnyčia labiau primena viršutinio kambario bažnyčią: Kristaus pasekėjai susigūžę iš baimės, nesaugūs ir laukia, kol įgrius stogas.
Pirmieji jo pontifikato žodžiai buvo „Nebijok! Manau, tai buvo pranašiški žodžiai, kurie kas valandą tampa vis reikšmingesni. Jis dar kartą juos pakartojo Pasaulio jaunimo dienose Denveryje (15 m. rugpjūčio 1993 d.) stipriai ragindamas:
„Nebijokite išeiti į gatves ir į viešas vietas kaip pirmieji apaštalai, kurie skelbė Kristų ir gerąją išganymo naujieną miestų, miestelių ir kaimų aikštėse. Dabar ne laikas gėdytis Evangelijos (plg. Rom 1, 16). Pats laikas skelbti tai nuo stogų. Nebijokite išeiti iš patogaus ir įprasto gyvenimo būdo, kad priimtumėte iššūkį skelbti Kristų šiuolaikiniame „metropolyje“. Evangelija neturi būti paslėpta dėl baimės ar abejingumo. (plg. Mt 10, 27).
Dabar ne laikas gėdytis Evangelijos. Ir vis dėlto mes, krikščionys, taip dažnai gyvename baimėje, kad būsime identifikuoti kaip „vieni iš jo pasekėjų“, kad norime Jį išsižadėti tylėdami arba, dar blogiau, leisdamiesi pasaulio nuvilti. racionalizacija ir klaidingos vertybės.
JO ŠAKNIS
Kodėl mes taip bijome?
Atsakymas paprastas: nes dar nesame giliai susidūrę su Dievo meile. Kai esame pripildyti Dievo meilės ir pažinimo, kartu su psalmininku Dovydu galime skelbti:Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas, ko man bijoti?Apaštalas Jonas rašo,
Tobula meilė išvaro baimę… tas, kuris bijo, dar nėra tobulas meilėje. (1 Jono 4:18)
Meilė yra priešnuodis baimei.
Kai visiškai atsiduodame Dievui, ištuštindami save iš savo valios ir savanaudiškumo, Dievas pripildo mus Save. Staiga mes pradedame matyti kitus, net savo priešus, kaip juos mato Kristus: kūrinius, sukurtus pagal Dievo paveikslą, kurie veikia iš sužeidimo, nežinojimo ir maišto. Tačiau tas, kuris įkūnijo meilę, tokių žmonių nebijo, o jaučia jiems gailestį ir užuojautą.
Tiesą sakant, niekas negali mylėti taip, kaip Kristus, be Kristaus malonės. Kaip mes galime mylėti savo artimą taip, kaip myli Kristus?
BAIMĖS KAMBARYS – IR GALIA
Grįžę į viršutinį kambarį prieš 2000 metų, randame atsakymą. Apaštalai buvo susirinkę su Marija, meldėsi, drebėjo, domėjosi, koks bus jų likimas. Kai staiga atėjo Šventoji Dvasia ir:
Taip paversti, jie iš išsigandusių žmonių buvo pakeisti drąsiais liudytojais, pasirengusiais atlikti jiems Kristaus patikėtą užduotį. (Popiežius Jonas Paulius II, 1 m. liepos 1995 d., Slovakija).
Būtent Šventosios Dvasios atėjimas, kaip ugnies liežuvis, sudegina mūsų baimę. Tai gali įvykti akimirksniu, pavyzdžiui, per Sekmines, arba dažniau, laikui bėgant, kai pamažu atiduodame savo širdis Dievui, kad jis pasikeistų. Tačiau Šventoji Dvasia mus keičia. Net pati mirtis negali barškinti to, kurio širdį uždegė gyvasis Dievas!
Ir štai kodėl: beveik kaip epilogas pirmiesiems jo žodžiams:Nebijok!“, šiais metais popiežius pakvietė mus vėl pakelti „grandinę“, jungiančią mus su Dievu (Rosarium Virginis-Mariae, n. 36), tai yra Rožančiai. Kas geriau įneštų į mūsų gyvenimą Šventąją Dvasią, jei ne Jo sutuoktinė Marija, Jėzaus Motina? Kas gali veiksmingiau suformuoti Jėzų mūsų širdies įsčiose, nei šventoji Marijos ir Dvasios sąjunga? Kas geriau sutraiškys baimę mūsų širdyse, nei ta, kuri sutriuškins šėtoną po kulnu? (Pr 3, 15). Tiesą sakant, popiežius ne tik ragina priimti šią maldą labai laukiant, bet ir melstis be baimės, kad ir kur bebūtume:
„Nesidrovėkite to deklamuoti vienam, pakeliui į mokyklą, universitetą ar darbą, gatvėje ar viešajame transporte; deklamuokite jį tarpusavyje, grupėse, judėjimuose ir asociacijose ir nedvejodami pasiūlykite melstis namuose“. (11 m. kovo 2003 d. – Vatikano informacijos tarnyba)
Šie žodžiai ir Denverio pamokslas yra tai, ką aš vadinu „kovos žodžiais“. Esame pašaukti ne tik sekti Jėzumi, bet ir drąsiai be baimės sekti Jėzumi. Tai yra žodžiai, kuriuos dažnai rašau savo kompaktinio disko vidinėje pusėje, kai rašau autografą: Sekite Jėzų be baimės (FJWF). Mes turime stoti prieš pasaulį meilės ir nuolankumo dvasia, o ne bėgti nuo jo.
Tačiau pirmiausia turime pažinti Tą, kuriuo sekame, arba, kaip neseniai pasakė popiežius, turi būti:
…asmeninis tikinčiųjų santykis su Kristumi. (27 m. kovo 2003 d., Vatikano informacijos tarnyba).
Turi būti gilus susitikimas su Dievo meile, atsivertimo, atgailos ir Dievo valios vykdymo procesas. Priešingu atveju, kaip galime duoti kitiems tai, ko mes patys neturime? Tai džiaugsmingas, neįtikėtinas, antgamtinis nuotykis. Tai apima kančias, aukas ir pažeminimą, kai susiduriame su sugedimu ir silpnumu savo širdyje. Tačiau mes gauname džiaugsmo, ramybės, išgydymo ir neapsakomų palaiminimų, kai vis labiau susijungiame su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia... žodžiu, tampame panašesni. Meilė.
PIRMYN BE BAIMĖS
Broliai ir seserys, mūšio linijos brėžiamos! Jėzus kviečia mus išeiti iš tamsos, iš baisios baimės, kuri paralyžiuoja meilę ir paverčia pasaulį siaubingai šalta ir beviltiška vieta. Atėjo laikas be baimės sekti Jėzumi, atmesdami tuščias ir klaidingas dabartinės kartos vertybes; laikas, kai mes gynėme gyvybę, vargšus ir neapsaugotus, ir stovėjome už tai, kas teisinga ir tiesa. Tai iš tikrųjų gali kainuoti mūsų gyvybes, bet labiau tikėtina, kad mūsų ego kankinystė, mūsų „reputacija“ tarp kitų ir mūsų komforto zona.
Palaimintas tu, kai žmonės tavęs nekenčia, kai tave atstumia ir įžeidinėja... Džiaukis ir šok iš džiaugsmo tą dieną! Štai tavo atlygis bus didelis danguje.
Tačiau yra vieno dalyko, kurio turėtume bijoti, sako Paulius:vargas man, jei neskelbsiu Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16). Jėzus pasakė: „Kas išsižadės manęs kitų akivaizdoje, tas bus išsižadėtas prieš Dievo angelus“ (Luko 12:9). Ir juokaujame, jei manome, kad galime likti neatgailauti ir daryti rimtą nuodėmę:nes tu drungnas... Aš išspjausiu tave iš savo burnos“ (Apr 3, 16). Vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, yra Kristaus neigimas. Nekalbu apie žmogų, kuris bando sekti Jėzumi ir liudyti, bet kartais jam nepavyksta, suklumpa ir nusideda. Jėzus atėjo dėl nusidėjėlių. Greičiau bijoti turėtų tas, kuris mano, kad sekmadienį tiesiog pasišildydamas suolą gali pasiteisinti, kad likusią savaitės dalį negyvena kaip pagoniškai. Jėzus gali tik išgelbėti atgailaujantis nusidėjėliai.
Pirmojoje kalboje popiežius sekė savo įžangine kalba: „Plačiai atverkite vartus Jėzui Kristui. Mūsų vartai širdis. Nes kai meilė turi laisvą įėjimą, baimė užvers užpakalines duris.
„Krikščionybė nėra nuomonė. ... Tai Kristus! Jis yra Asmuo, Jis Gyvas!... Tik Jėzus žino jūsų širdis ir giliausius troškimus. <...> Žmonijai labai reikia drąsių ir laisvų jaunuolių, kurie išdrįsta eiti priešinga srove ir tvirtai bei entuziastingai skelbti savo tikėjimą Dievu, Viešpačiu ir Gelbėtoju, liudijimo poreikį. <...> Šiuo metu, kai gresia smurtas, neapykanta ir karas, paliudykite, kad tik Jis gali suteikti tikrą ramybę žmonių širdims, šeimoms ir žemės tautoms. —Johnas Paulius II, Pranešimas 18-ajam WYD Verbų sekmadienį, 11 m. Kovo 2003 d., Vatikano informacijos tarnyba
Sekite Jėzų be baimės!
