THE,en kelias pastarąsias dienas mano dvasia jaučiasi taip, tarsi aplink ją būtų pririštas inkaras ... tarsi žvilgtelėčiau į vandenyno paviršių į blėstančią saulės šviesą, kai vis labiau grimztu į nuovargį.
Tuo pačiu metu širdyje girdžiu balsą, sakantį:
Nepasiduok! Būk budrus ... tai yra sodo pagundos iš dešimties Mergelių, kurios užmigo prieš sugrįžtant jaunikiui ...
Kai jaunikis vėluodavo, visi miegodavo ir miegodavo. (Mt 25, 5)
Dienos pabaigoje kreipiausi į Skaitymų biurą ir perskaičiau:
Kaip palaiminti, kaip pasisekė, yra tie tarnai, kuriuos atėjęs Viešpats ras budrumą. Palaimintas laukimo metas kai mes budime dėl Viešpaties, visatos Kūrėjo, kuris užpildo viską ir peržengia visus dalykus.
Kaip norėčiau, kad jis pažadintų mane, savo nuolankų tarną, iš tingumo miego, nors esu mažai vertas. Kaip norėčiau, kad jis mane apglėbtų ta dieviškos meilės ugnimi. Jo meilės liepsnos dega už žvaigždžių; ilgesys jo didžiulių malonumų ir dieviškosios ugnies visuomet dega manyje!
Kaip norėčiau nusipelnyti, kad mano žibintas visada degtų naktį mano Viešpaties šventykloje, kad apšviestų visus, kurie įeina į mano Dievo namus. Duok man, meldžiu, Viešpatie, Jėzaus Kristaus, tavo sūnaus ir mano Dievo, vardu, kad meilė nesibaigtų, kad mano žibintas, degantis manyje ir suteikiantis šviesą kitiems, visada būtų uždegtas ir niekada neužgesęs. Šv. Columban, Valandų liturgija, IV tomasP. 382.
